Gimęs Kuktiškių valsčiuje, Jurgis Alekna augo Želtiškių dvare, esančiame Anykščių rajone. Mokėsi ir baigė Vilniaus 2-ąją gimnaziją, vėliau studijavo Maskvos universito medicinos fakultete, kuriame 1898 m. įgijo gydytojo išsilavinimą. Iškart po studijų J. Alekna pradėjo dirbti gydytoju Smolensko gubernijos ligoninėje, vėliau dirbo Šv. Jokūbo ligoninėje. Savo žinias 1900 m. gilino keliaudamas pro Europą ir aplankė Vokietiją, Prancūziją, Šveicariją, Austriją.

Dar būdamas gimnazijoje, Jurgis Alekna parvažiuodamas į Skiemonių kraštą skleidė lietuvybės dvasią, skatino visus kalbėti lietuviškai. Po kelionės Europoje grįžus J. Alekna buvo apkaltintas lietuviškos spaudos iš užsienio platinimu. Atlikus kratą jo namuose, buvo rasta keli „Varpas“ žurnalo numeriai. Taip pat už veiklą slaptose draugijose Jurgis Alekna buvo suimtas, o vėliau dvejiems metams ištremtas į Onegos miestą (Archangelsko gubernija) dirbti gydytoju.

1902 m. grįžęs atgal į Lietuvą, dirbo gydytoju Ukmergėje, vadovavo Zarasų ligoninei, o vėliau dirbo privačiu gydytoju. 1909 m. baigė bakteriologijos kursus ir kovojo su cholera, bei dėmėtąja šiltine Panevėžio apskrityje. Vėliau vėl vyko mokytis į Europą, kur įgijo medicinos daktaro laipsnį. Po mokslų dirbo ir gyveno Kaune. Per Pirmąjį pasaulinį karą dirbo Raudono kryžiaus vyriausioje šiaurės fronto tarnyboje. Po karo grįžęs į Lietuvą, kartu su Jonu Basanavičiumi, Steponu Kairiu, Justinu Staugaičiu įsijungė į Lietuvos Valstybės Tarybos įkurtą sveikatos komisiją, vėliau ši komisija buvo pertvarkyta į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Jurgis Alekna buvo pirmasis Lietuvos Respublikos Sveikatos departamento direktorius.

Lenkams užėmus Vilnių J. Alekna persikraustė į Kauną ir čia gyveno iki savo gyvenimo galo. Kaune 1919 m. pavasarį Jurgis Alekna su Pranu Sližu buvo draugijos Lietuvos skautams remti steigimo iniciatoriai. 1919 m. birželį, kai buvo įsteigta Lietuvos Skautų Paspirties Draugija, rėmusi jauną sąjūdį ir nustačiusi Lietuvos skautijos organizacinę tvarką, J. Alekna buvo išrinktas jos valdybos nariu ir pirmuoju šios draugijos pirmininku penkerių metų kadencijai.

J. Alekna buvo žymus lietuviškosios skautybės ugdytojas ir rėmėjas, 1922–1924 m. – pirmasis Lietuvos Skautų Šefas, 1930–1940 m. – Šefo pavaduotojas, nuo 1933 m. – vyresnysis skautininkas. Korp! Vytis Garbės narys nuo 1925 m. Pirmosios sovietinės okupacijos ir vokiečių okupacijos metais jis buvo pasitraukęs nuo aktyvios skautų veiklos, taip jaunesnės kartos skautų vadovybė siekė jį apsaugoti nuo represijų.

J. Alekna buvo apdovanotas Lietuvos Skautų Sąjungos Gedimino Vilko ordinu (1925 m.), buvo antrasis asmuo, gavęs šį apdovanojimą. Jis buvo apdovanotas ir Latvijos skautų Pilkojo Vilko ordinu bei Latvijos Trijų Žvaigždžių III laipsnio ordinu (1934 m.).

Mykolas Biržiška – teisininkas, visuomenės veikėjas, Vasario 16 - osios Akto signataras, kovotojas dėl Vilniaus lietuviškumo, publicistas, vienas žymiausių senosios lietuvių literatūros ir kultūros istorikų, tautosakos tyrinėtojas, pedagogas.

Gimė Viekšniuose, Šiaulių apskrityje. Paauglystėje mokėsi Šiaulių gimnazijoje, iš kurios du kartus buvo pašalintas už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. Taip pat 1900 m. buvo įkūręs lietuvių kalbos mokymosi grupelę. Po kurio laiko M. Biržiškai buvo leista baigti gimnaziją. Vėliau tęsė mokslus Maskvos universitete Teisės fakultete. Studijų metais tapo aktyviu Lietuvių studentų draugijos dalyviu, įsitraukė į socialdemokratų veiklą, už ją 1902 m. vasario 22 d. buvo suimtas, nuteistas 2 m. tremties į Sibirą. Tačiau atsėdėjęs 5 mėn. Maskvos Butyrkų kalėjime, po to 6 mėn. Vilniaus ir Kauno kalėjimuose buvo paleistas ir toliau tęsė studijas universitete, nors savo socialdemokratinių pažiūrų neatsisakė.

Baigęs studijas nuo 1907 m. dirbo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, buvo socialdemokratų savaitraščio „Žarija“, žurnalo „Visuomenė“ redaktorius. Noriai jungėsi į įvairių lietuvių draugijų („Rūta“, „Darna“, „Varpas“) veiklą, skaitė lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Nuo 1908 m. – Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, sutvarkęs draugijos lietuviškas knygas ir skaitęs referatus visuotiniuose susirinkimuose.

Pasaulinio karo metais M. Biržiška tapo Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai teikti vienu iš steigėjų. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo galinga organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška tapo vykdomojo komiteto nariu.

1915 m. aktyviai įsitraukė į lietuvių, besirūpinančių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, veiklą. 1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais nariais pasirašė Nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Iki 1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių tautinei ir politinei veiklai. Vėliau M. Biržiškai buvo pasiūlytos švietimo ministro pareigos. „Esu kultūrininkas, bet Tautos reikalas nuolat verčia mane, kurio gyvenimo takas eina greta jos kelio <…> ne kartą ir politikos imtis“

II pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. liepą M. Biržiška su šeima išvyko į Vakarus. Iki 1949 m. profesoriavo Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija). 1949 m. emigravo į JAV. Tačiau visa savo veikla liko ištikimas lietuvybei: „Jaučiu skolą tautai, kuriai aš vis dėlto priklausau.“

Buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3 laipsnio (1935) ir Gedimino 1 laipsnio (1938) ordinais.

Vienas žymiausias pirmojo Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio katalikų intelektualas, ilgametis Vytauto Didžiojo Universiteto prorektorius, su nepaprastu taktu, sumanumu ir autoritetu gebėjęs tvarkyti studentų akademinius reikalus.

Blažiejus Čėsnys gimė 1884 metais vasario mėn. 13 d. Paluklaukio vienkiemyje, Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje. Augo pasiturinčių ir tautiškai susipratusių ūkininkų šeimoje, beveik pačioj Žemaitijos širdy. 1900 metais įstojo į Žemaičių Kunigų Seminariją Kaune. Moksle sunkumų Blažiejus neturėjo. Prasiveržęs į gabiųjų mokinių pirmąsias eiles, skynė pagyrimus. Žemas, tvirto sudėjimo, didelių žydrių akių studentas Čėsnys išsiskyrė iš kitų savo rimtumu ir sugebėjimu pasakyti gražias lotyniškas kalbas.

Šalia Akademijos, Čėsnys dirbo ir vadovavo Petrapilio Lietuvių nuo Karo Nukentėjusiems Šelpti Draugijai, suorganizavo ir pirmininkavo Kompozitoriaus Sasnausko Draugijai. Čėsnio rūpesčiu šiai pavyko išgelbėti — išpirkti brangų lietuvio kompozitoriaus muzikinį palikimą — rankraščius. Buvo Lietuvių ir Žemaičių Labdarybės Draugijos Petrapily pirmininkas ir Lietuvių Liaudies Sąjungos vicepirmininkas, skaitė paskaitas L. K. Sąjungos Liaudies Universitete ir kituose lietuvių susibūrimuose, rašė į lietuviškus laikraščius. 1917 apgynė disertaciją ir gavo teologijos daktaro laipsnį. 1917 metais Petrapilio seime Čėsnys vadovavo Lietuvių Katalikų Liaudies Frakcijai. Čėsnys buvo vienas žymiausių Nepriklausomoj Lietuvoj pirmosios akademikų kartos atstovų. Jis turėjo puikius moksliniam darbui privalumus: gerą pasiruošimą, aštrią ir gilią dalykų esmės įžvelgimo galią, gebėjimą analizuoti painias problemas ir daryti aiškius sprendimus ir išvadas. Ilgus metus buvo VDU prorektoriumi, akademinės skautijos bičiulis ir globėjas, 1932 m. gavo Gedimino II laipsnio ordiną.

Jonas Dainauskas buvo Lietuvos spaudos darbuotojas, istorikas, publicistas ir bibliografas. Jis aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime 1923 metais. Baigė teisės studijas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1927 iki 1940 metų dirbo Vidaus reikalų ministerijoje ir bendradarbiavo leidiniuose: „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Karys“ ir „Policija“.

1924 metais, studijuodamas Lietuvos Universitete, Dainauskas buvo vienas iš studentų skautų draugovės pradininkų. Jis paruošė pirmosios akademinės skautų draugovės ženklelio projektą, kuris vėliau tapo Korp! Vytis ženkleliu, ir pasiūlė šūkį „Ad Meliorem!“. Dainauskas buvo vienintelis ASS steigėjas, kuris visą gyvenimą aktyviai dalyvavo Korp! Vytis ir ASS veikloje.

1941 metais, per nacių okupaciją, Jonas Dainauskas buvo įkalintas. Vėliau, 1944 metais, traukdamasis iš Lietuvos, buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę pagalbiniams darbams. 1945 metų vasarį Raudonosios armijos buvo paimtas į nelaisvę, tačiau po devynių mėnesių pabėgo į Lenkiją, kur gyveno iki 1957 metų. Po to jis išvyko į Prancūziją ir ten 1958-1961 metais tapo akredituotas žurnalistas ir daug rašė lietuvių tremties spaudoje.

1961 metais Dainauskas persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo bibliotekoje ir aktyviai dalyvavo kultūrinėje bei skautų veikloje. Nuo 1968 metų dėstė Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje. Jis buvo vienas iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje kūrėjų, kur perdavė apie 18 000 egzempliorių iš savo asmeninės bibliotekos.

1961-1987 metais jis redagavo kai kuriuos tęstinio leidinio „Lietuvių tautos praeitis“ (angl. Lithuanian Historical Review) tomus. Taip pat 1970-1974 ir 1975-1979 metais sudarė lietuvių išeivijos spaudos bibliografiją, kuri buvo išleistą 1977 ir 1984 metais. Jis parengė lituanistikos sąrašą „Lietuvos istoriografija“ (11 sąsiuvinių, 1971–1984 m.) ir antisovietinio pasipriešinimo žurnalo „Aušra“ perspaudą (7 tomai, 1977–1986 m.). Svarbiausias jo veikalas yra „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ (1991 m.).

Jonas Dainauskas taip pat rašė Mažosios Lietuvos, daugiausia Karaliaučiaus krašto, politikos klausimais ir bendradarbiavo su Lietuvos ir JAV lietuvių spauda.

Korp! Vytis garbės narys, plati asmenybė skirtinguose šaltiniuose apibūdinama vis kitaip: literatas ar kritikas, gimnazijos direktorius ir mokytojas, humanistas, menininkas ir panašiai, tačiau abstrakčiai pažvelgus, Lindę - Dobilą galima sutalpinti į šias etiketes.

Baigęs Kauno kunigų seminariją Lindė Dobilas kunigavo Latvijoje, vėliau Ukrainoje, šiuo metu kenčiančiame Dnipre ir Lietuvoje Varniuose.

Nuo 1922 metų ligi pat mirties Lindė-Dobilas dirbo Panevėžio berniukų gimnazijoje, pirmiausiai buvo mokytojas, vėliau inspektorius ir direktorius, mokiniai jį labai gerbė už jo žavesį, erudiciją, humanistiškumą ir tėvišką rūpestingumą.

Plačioji visuomenė Julijoną Lindę - Dobilą geriausiai pažįsta dėl jo kūrybinės veiklos, rašytojas sukūrė daug dramų, apsakymų, straipsnių ir pirmąjį lietuvių psichologinį romaną - ,,Bliūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mene”

Lietuvos skautų veiklos pradžioje Lindė - Dobilas Panevėžio ir Lietuvos skautams buvo didelis autoritetas, svarbiuose renginiuose sakė atidarymo kalbas, stipriai rėmė ir inicijavo meninę veiklą jaunų skautų tarpe, rengdavo parodas, buvo draugovių Panevėžyje globėjas. Taip pat, jam dar būnant gyvam, vienas iš trijų 1939 m. veiklą vykdžiusių vyčių vienetų Panevėžio krašte turėjo Dobilo - Lindės vardą.

„Nelaikau savęs kokiu nepaprastu kūrėju ar meno žinovu, tik tą drąsiai tvirtinu, kad man – nežinau, nei kada, nei kas tai buvo – vieną sykį dangus buvo prasivėręs ir aš, nors akimirką, bet mačiau tikrojo meno nuostabų vidų“ - Lindė - Dobilas

Pakeltas į Korp! Vytis garbės narius 1933 m.

Paauglystėje Petras Jurgėla - Jurgelevičius kartu su šeima 1915 m. dėl karo veiksmų persikėlė į Taganrogo miestą. Tėvai skatino sūnų puoselėti lietuviškas šaknis, skaityti lietuvišką literatūrą. Įkvėptas lietuviškos literatūros, jaunuolis ėmė svarstyti, kaip galėtų pasitarnauti Lietuvai. Jis įsitraukė į lenkų skautų (harcerių) veiklą, tikėdamasis tokią organizaciją sukurti ir Lietuvoje. Tačiau dėl prolietuviškų jaunuolio pažiūrų kilo konfliktas tarp jo ir lenkų skautų vadovo. Turėdamas duoti įžodį, tai daryti atsisakė - buvo užgauti jo tautiniai jausmai. Jurgėlai duodant skauto įžodį, kuris skambėjo: “Brangindamas savo garbę, pasižadu tarnauti Dievui ir Tėvynei...”, lenkų draugininkas jį pataisė: “Dievui ir Lenkijai”. Petras Jurgėla - Jurgelevičius atsakė: “Na, Lenkijai tai jau ne!” Po šio konflikto jis pasitraukė iš lenkų skautų. 1916 m. Jurgelevičius prisijungė prie ukrainiečių skautų veiklos, ten įgavo paskautininko, o vėliau ir skautininko laipsnius. Tačiau ukrainiečių skautams priklausė neilgai, po metų persikėlė į M. Yčo vadovaujamą lietuvių gimnaziją Voroneže, kuriame tuo metu buvo įsikūręs lietuvių pabėgelių centras. Gimnazijoje Petras toliau puoselėjo skautybės idėją ir įkūrė pirmąjį lietuvišką skautų vienetą - skiltį. 1918 m. rudenį P. Jurgėla - Jurgelevičius, būdamas 17 metų, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Nieko nelaukdamas jaunuolis toliau aktyviai užsiėmė skautiška veikla. 1918 m. spalio 1 d. jis buvusiose „Tėvynės sargo“ redakcijos patalpose ateitininkų susirinkimo metu perskaitė pranešimą apie skautų veiklą ir ideologiją. Po šio susirinkimo atsirado 2 mergaitės ir 10 berniukų, kurie išreiškė norą tapti skautais. Šitaip 1918 m. spalio 1 d. oficialiai prasidėjo Lietuvos skautų judėjimas.

Užsiėmė ir kita visuomenine veikla: 1932-1935 m. buvo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą komiteto sekretorius ir propaguotojas. 1933-1935 m. lietuvių mokyklos Čikagoje vedėjas. 1933-1937 m. Amerikos lietuvių legiono vado padejėjas, inspektorius. Dalyvavo Amerikos lietuvių sąjungos (1933-1936 m.) veikloje, buvo Amerikos lietuvių tarybos sekretorius, vicepirmininkas (1936-1939 m.), Tautos fondo sekretorius (1941). 1981 m. buvo Vatikano apdovanotas Šv. Silvestro ordinu.

Pakeltas į Korp! Vytis garbės narius 1949 m.

Kamantauskas (gimė 1899 10 28 Rumšiškės, miręs 1951 11 01 Norwood (Masačusetso valstija)), lietuvių kalbininkas. 1906 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo 1919 Yale’io universitete studijavo klasikinę filologiją, nuo 1922 Lietuvos universitete – kalbotyrą (lankė K. Būgos paskaitas), nuo 1923 Montpellier universitete (Prancūzija) – prancūzų kalbą. Nuo 1924 Lietuvoje dirbo mokytoju, vėliau – Užsienio reikalų ministerijoje, nuo 1931 – Eltoje. 1938–40 Lietuvos konsulas Latvijoje. 1941–43 Vytauto Didžiojo universitete dėstė anglų kalbą. 1944 pasitraukė į Vakarus, 1950 atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Parengė „Trumpą kalbos netaisyklingumų ir barbarizmų žodynėlį“ (1928), „Trumpą lietuvių kalbos kirčio mokslą“ (2 kn. 1928–29), „Kirčiuotą lietuvių literatūros chrestomatiją aukštesniajai mokyklai“ (1929), skolinių ir jų lietuviškų atitikmenų žodynėlį „Kalbėkime lietuviškai“ (1933). Parašė „Anglų kalbos gramatiką“ (1931). Išvertė H. R. Haggardo, R. Rolland’o, V. Hugo, Ch. Dickenso ir kitų rašytojų kūrinių. Pirmojo lietuviškojo „Skautybė berniukams“ vertėjas.

Pakeltas į Korp! Vytis garbės narius 1948 m.

Dominika Kesiūnaitė gimė 1903 m. rugpjūčio 17 d. Orenburge, Rusijoje. Į Lietuvą su šeima grįžo 1921 m. ir pradėjo studijuoti mediciną Lietuvos universitete Kaune. Nors mokslams ir pragyvenimui reikėjo užsidirbti pačiai, 1927 m. ji sėkmingai baigė Medicinos fakultetą ir gavo gydytojos diplomą.

Pirmieji darbo metai prabėgo Kauno miesto ligoninėje, vėliau dirbo Moterų klinikoje, kur įgijo moterų ligų specialybę. Dominika dirbo Babtuose ir Vandžiogaloje, kur vadovavo Motinos ir vaiko sveikatos centrams, o vėliau – Zarasų apskrities ligoninėje. 1939 m. persikėlusi į Vilnių, tapo Akušerijos mokyklos lektore ir inspektore.

II-ojo pasaulinio karo metu persikėlusi į Vakarus, Hanau lietuvių tremtinių stovykloje organizavo ligoninę ir vadovavo moterų bei vaikų skyriui. 1949 m. atvyko į JAV, kur sėkmingai išlaikė valstybinius egzaminus ir vertėsi gydytojos praktika. Ji taip pat daug rašė medicinos klausimais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Dominikos gyvenimas buvo neatsiejamas nuo skautybės. Skautės įžodį ji davė 1916 m., ir visą gyvenimą liko ištikima skautybės principams. 1924 m. Lietuvos universitete ji buvo viena iš Studentų skautų draugovės steigėjų, buvo viena iš filisterių kūrėjų. 1947 m. įkūrus Akademinį Skautų Sąjūdį, išrenkama į ASS valdybą, vicepirmininkės pareigoms, o vėliau išrenkama Korp! Vytis garbės nare. Nuo 1952 iki 1955 m. buvo visų lietuvių skaučių vadovė — Vyriausioji Skautininkė. Jos įtaka skautijoje buvo didžiulė, ji dalyvavo skautų renginiuose, stovyklose, mokymuose ir įvairiose skautų organizacijos veiklose.

Dominika skautybės dėsnius pritaikė savo profesinėje veikloje, siekdama padėti žmonėms ir kurti geresnę visuomenę. Jos skautiškas darbas įkvėpė daugybę jaunų žmonių ir paliko gilų pėdsaką lietuvių skautijos istorijoje.

Dominika Kesiūnaitė mirė 1964 m. liepos 24 d. Klivlende, JAV, palikusi gilų pėdsaką tiek medicinoje, tiek skautijoje.

1911 baigęs Mintaujos gimnaziją studijavo Maskvos matavimų institute, kurį baigęs įgijo geodezijos inžinieriaus specialybę. Nuo 1917 šiame institute dėstė ir studijavo (iki 1918) Maskvos žemės ūkio akademijoje. 1921 atvyko į Lietuvą. 1922–26 dirbo Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikume. Nuo 1922 dar dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas); nuo 1940 ordinarinis profesorius. 1923 įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos Hidrometrinį biurą ir iki 1930 jam vadovavo. 1933 su kitais Kaune įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą; iki 1937 buvo jos pirmininkas. 1937 pirmasis Lietuvoje pradėjo fotografuoti spalvotas skaidres. 1935–40 Energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1944–48 gyveno Vokietijoje, lietuvių tremtinių Kempteno stovykloje; ten įsteigė Aukštuosius technikos kursus, jiems vadovavo ir dėstė.

Būdamas 40 įstojo į Lietuvos Skautų Sąjungą. Buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų garbės narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas.

Su akademine skautija profesorius susirišo 1934 metais, kai buvo išrinktas korporacijos „Vytis“ garbės nariu. Nuo to laiko jis nuoširdžiai globojo akademinę skautiją, duodavo naudingus patarimus kritiškesniais momentais, lankydavosi sueigose, dalyvaudavo iškylose, rėmė moraliai ir materiališkai. Tik labai retais atvejais atsiskirdavo su skautišku ženkleliu. Junjorų pakėlimo į senjorus metu jo darbščios ir garbingos rankos uždėdavo jauniems vytiečiams korporacijos spalvas. 1937 metais prof. S. Kolupaila buvo išrinktas į LSS Tarybą ir visą laiką labai aktyviai dalyvavo jos darbuose; buvo aktyvus Brolijos vadovybėje, nuoširdžiai padėdavo Seserijos vadovėms, jos vienetams. Steigiant jūrų skautes, buvo aktyvus patarėjas.

Fil. J. Danys sakė apie Profesorių: „Buvo lengvai prieinamas, visada surasdavo laiko visiems, ieškantiems techniško ar ir kitokio patarimo.” („Mūsų Vytis”, Nr. 2, 1964.)

Pakeltas į Korp! Vytis garbės narius 1934 m.

Gimęs 1909 metų liepos 1 d. dabartiniame Veliuonos miestelyje, įsikūrusiame prie Nemuno, tarp Kauno ir Jurbarko, brolis Edmundas yra palikęs didžiulį pėdsaką Lietuvos skautų storijoje. Jaunystėje mokėsi Motiejaus Valančiaus gimnazijoje, kur ir pradėjo savo skauto kelią 1922 metais. Tuo metu Telšiuose veiklą pradėjo jūrų skautų "Algimanto" draugovė, kurioje E. Korzonas atliko skiltininko pareigas. Nuo 1926 metų Edmundas vadovavo Vytenio valčiai. 1927 m. baigęs mokyklą pasirinko studijuoti teisę Vytauto Didžiojo universitete, kur prisijungė prie Studentų skautų draugovės. 1938 metais buvo apdovanotas Lelijos ordinu. Baigęs ketverių metų studijas teisėjavo Kauno apskrityje ir Jurbarko rajone, kuriame buvo skautų vietininku iki 1939 m.

1939 m. Edmundas Korzonas įsteigė Vilniaus apylinkės teismą, kuriame pirmininkavo iki sovietų atėjimo 1940 metais. Vėliau pasitraukė iš okupuotos Lietuvos ir 1946 m. Landshuto mieste, Vokietijoje, lietuvių pabėgėlių stovykloje įkūrė skautų draugovę. 1949 metų liepą atsikėlė į Čikagą ir 1956 m. apsiėmė dirbti su Vydūno jaunimo fondu reikalų vedėjo pareigose. 1958 - 1961 metais ėjo LSS pirmijos pirmininko pareigas, o 1960-1961 m. ir 1973 - 1975 m. buvo ASS vadijos pirmininkas. 1982 - 1984 metais buvo LSS garbės teismo pirmininku. Fil. Edmundas Korzonas į Korp! Vytis garbės narius pakeltas 1999 metais. Jis buvo ne tik puikus teisininkas, bet skyrė didžiulę laiko dalį skautų judėjimui, vertybiniam ir kultūriniam jaunimo ugdymui. Brolis Edmundas mirė 2000 m. sausio 8 d. Ir buvo palaidotas Amerikos žemėje.

(1913 11 10 Zastrono km., Utenos apskr. – 1990 08 28 JAV) Korp! Vytis filisteris, diplomuotas ekonomistas, žurnalistas, vyresnysis skautininkas, rezistencijos veikėjas Lietuvoje. Daug nusipelnęs atgaivinant Korp! Vytis veiklą emigracijoje, ilgametis „Mūsų Vyčio“ redaktorius, knygos „Akademinė skautija“ autorius, parašė stambų 4 tomų Lietuvos krašto ir vietovių aprašą „Mūsų Lietuva“.

Leonas Antanas Maskaliūnas gimė Rokiškyje. 1944 m. jis mokėsi K. Donelaičio pradžios mokykloje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje Klaipėdoje bei Juozo Tumo Vaižganto gimnazijoje Rokiškyje, aštuntą klasę baigė Vokietijoje (Blomberg, 1946 m.). Tais pačiais metais įstojo į Baltijos universitetą (Baltic university, Hamburg–Pinneberg) Vokietijoje ir studijavo architektūros inžineriją.

Nuo 1955 m. dirbo statybų inžinieriumi daugiaaukščių namų statybos kompanijoje. Kilo profesiniais laiptais, net buvo vienos JAV statybos kompanijos, veikiančios Bankoke, viceprezidentas. Azijoje dirbo 25-erius metus, ten užėmė biuro vedėjo pareigas Pietų Korėjoje, bei su kitais Lietuviais atidarė biurą Teherane, taip pat yra dirbęs Kuveite, o 1980 m. – Saudo Arabijoje.

L. A. Maskaliūnas buvo vienas iš Korp! Vytis įkūrėjų Pabaltijos universitete (Vokietijoje) ir Ilinojaus valstijoje (JAV), taip pat Ilinojaus universitete su bendražygiais įsteigė Lietuvos studentų sąjungą. Leonas Antanas Maskaliūnas buvo aktyvus Lietuvių bendruomenės veikėjas išeivijoje. Buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys, savo lėšomis įkūrė stipendiją, skirtą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos ir Statybos fakultetų studentams. Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės narys. Amerikos lietuvių kultūros namų Vilniuje vienas iš steigėjų bei valdybos vicepirmininkas. Pasaulio Lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo, vykusio Čikagoje, organizacinio komiteto pirmininkas. Vadovavo Medininkų pilies atstatymo, Lietuvos partizanų globos, Vydūno jaunimo fondams.

Beveik kiekvienais metais L. A. Maskaliūnas, atvykęs į Lietuvą, asmeniškai įteikdavo savo vardo stipendijas studentams, skatino juos siekti žinių. Taip pat – išlikti šalies patriotais ir naudingais Lietuvai.

Leonas Antanas Maskaliūnas buvo meno kolekcininkas, kolekcionavo Rytų meną, o savo kolekciją perdavė Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Kolekciją sudarė 186 kūriniai iš 20 Azijos šalių.

Vytautas Pranas Mikūnas gimė 1922 m. sausio 5 d. ir vaikystę praleido Pilviškėse, Sūduvos lygumose, prie apdainuotos Šešupės. Ten, būdamas 6 metų, pradėjo lankyti pradžios mokyklą. 1932 m. įstojo į progimnaziją ir vėliau tęsė mokslą Aukštesniojoje Prekybos mokykloje, Kaune. Mokslą baigė 1941 m. birželio mėn., vos savaitę prieš prasidedant karui. Dalyvavo pasipriešinime prieš okupantą (su dviem draugais miestelio aikštėje iškėlė trispalvę).

Kaip Vytautas Mikūnas rašo savo curriculum vitae, gyvenimą su Lietuvių skautų organizacija surišo 1932 m. įstodamas į "Vytauto Didžiojo" skautų draugovę. 1938 m. baigė skautų vadų kursus Karmėlavoje. Gyvendamas Vokietijoje, Freiburge įkūrė skautus, o Čikagoje Korp! Vytis skyrių, kuriame ėjo pirmojo valdybos pirmininko pareigas. Vėliau teko eiti Korp! Vytis Centro valdybos pirmininko (1953-1956) ir A.S.S. Vadijos pirmininko (1962-1964) pareigas ir būti L.S.S. pirmijos nariu (1973-1975). Vytautas Mikūnas yra Korp! Vytis, Norvegų-lietuvių draugijos ir Vydūno draugijos Vilniuje garbės narys.

Apdovanotas L.S.S. ordinais Už Nuopelnus (1948), Lelijos (1968), Padėkos (1971), Geležinio Vilko (1984) ir D.L.K. Gedimino (2002), kurį įteikė pats L.R. prezidentas Valdas Adamkus.

Per 37-ių metų vadovavimą Mikūno vardas taip tampriai suaugo su Vydūno fondu, jog ne kartą kai kurie kreipėsi į jį kaip į patį Vydūną.

Šalia tiesioginių administracinių pareigų Vydūno fonde, Vytautas Mikūnas parengė ir suredagavo visą eilę knygų: Vydūno "Laiškai skautams" ir "Mano Tėvynė", J.Jakšto "Nepriklausomos Lietuvos Istorija", A.Merkelio "Didysis Varpininkas Vincas Kudirka", "Vydūno Fondui 40 Metų", Vydūno "Sieben Hundred Jahre Deutch-Litauischer Beziehung" 2-ą laidą. Redakcinį darbą teko dirbti du metus (1962-1964) redaguojant "Ad Meliorem" biuletenį ir penketą metų (1990-1995) "Mūsų Vytis" žurnalą. Bendradarbiavo Lietuvių Enciklopedijoje, "Skautų aide" ir "Drauge". V.Mikūno dėka su VF parama buvo paruoštas ir išleistas E.Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" I tomas.

Morkus Morkelis, kunigas, Lietuvos Kunigų Seminarijos profesorius, nuoširdus studentų skautų bičiulis ir rėmėjas. 1925 m. pakeltas Korp! Vytis garbės nariu. 1934 m. pašventino pirmąją Korp! Vytis vėliavą. 1957 m. mirė Kelmėje, okupuotoje Lietuvoje.

Gimė 1893 vasario 13 d. Dusetų parapijoje, Zarasų apskrityje, turtingesnių ūkininkų šeimoje. Į Žemaičių kunigų seminariją Kaune įstojo 1911 m. Petrapilio dvasinę akademiją baigė 1918 m. teologijos magistro laipsniu – kunigu įšventintas 1916 m. Nuo 1918 m. paskirtas profesoriumi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune; 1922 m. tapo seminarijos prefektu, iki 1939 m. buvo bibliotekos vedėju. Filosofiniuose kursuose dėstė: lietuvių kalbą ir literatūrą, literatūros teoriją ir visuotinę literatūrą (po Maironio mirties), pedagogiką ir graikų kalbą. Teologiniuose kursuose dėstė patristiką, homiletiką ir katechetiką bei religijos dėstymo metodiką, vėliau ir krikščioniškąją archeologiją.

Nuo 1922 m. teologijos fakultete buvo patristikos katedros vedėju lektoriaus titulu, nuo 1923 m. – docento p. e. titulu, o nuo 1924 m. – pilnateisio docento. Iš kurijinių pareigų: nuo 1922 m. censor librorum, nuo 1928 m. – dekaninių konferencijų komisijos narys, nuo 1931 m. – sinodalinis teisėjas. Daugiau buvo įsitraukęs į ateitininkų veiklą. 1919-1920 m. buvo žurnalo „Ateitis“ redakcijos narys, Šalpos Fondo Kauno skyriaus, vėliau centrinio komiteto pirmininkas; nuo 1919 m. ateitininkams sendraugiams organizuoti komisijos narys, o nuo 1920 m. pirmosios sendraugių valdybos narys. Trumpą laiką dalyvavo Lietuvių Skautų Sąjungos centriniuose organuose. Lietuvą okupavus sovietams 1940 m. buvo iš Vytauto Didžiojo universiteto ir seminarijos dėstytojų atleistas. Keletą metų vikaravo Kaune – Šančių parapijoje. Mirė 1957 rugsėjo 5 d. Kelmėje. Nuo pradžios buvo L.K.M. Akademijos nariu.

Mykolas Steponas Naujakaitis - Lietuvos teisininkas, politinis veikėjas, Tautos Tarybos narys, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis.

Studijų metais buvo Korp! Vytis valdybos narys, Lietuvos skautų atstovas tarptautinėse skautų stovyklose, baidarių turizmo Lietuvos upėmis entuziastas. Mykolas labai skaudžiai išgyveno 1940 metais prasidėjusią okupaciją. 1939-ųjų rudenį iš Kauno į Vilnių perkėlus kelis fakultetus ir įkūrus Vilniaus valstybinį universitetą, su Teisių fakultetu tęsti studijų į Vilnių atvyko ir M.S.Naujokaitis.

Sovietams okupavus Lietuvą įsitraukė į Vilniaus LAF'o vadovaujančiąją grupę, jos pavedimu vyko į Berlyną pas pulkininką Kazį Škirpą būsimiesiems sukilimo veiksmams koordinuoti, grįždamas sunkiai sužeistas įstengė perduoti informaciją LAF’o štabui ir, atsispyręs čekistų tardymams Kauno kalėjime, Birželio sukilėlių išvaduotas įsitraukė į LAF’o štabo veiklą.

Įsikūrus Lietuvių frontui, 1942 m. tapo LF vyriausiojo vadovaujančiojo organo – Tautos Tarybos – nariu, dalyvavo aptariant ir priimant LF svarbiausius antinacinio pasipriešinimo strategijos ir taktikos sprendimus.

1944 m. su šeima pasitraukė į Austriją. Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Vokietiją, apsistojo Bremerhafene (Šiaurės Vokietija). 1947 m. išvyko į JAV, įsikūrė Pomonoje (Kalifornija). Aktyviai dalyvavo Amerikos lietuvių visuomeninėje ir skautų veikloje.

• 1998 m. (suteiktas Krašto apsaugos ministro įsakymu) Dimisijos leitenanto laipsnis;
• 1998 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius (apdovanotas prezidento Valdo Adamkaus dekretu);
• 2001 m. įteiktas Kariuomenės kūrėjų savanorių medalis.

Brolis skautas kun. ANTANAS SAULAITIS SJ (1939 05 28 – 2025 04 18)

Antanas Saulaitis – skautas vytis, skautininkas, gilvelininkas, Akademinio Skautų Sąjūdžio filisteris, kunigas jėzuitas, misionierius, ilgametis aktyvus pasaulio ir JAV lietuvių bendruomenės narys, lietuviškos spaudos bendradarbis tiek išeivijoje, tiek nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, dėstytojas universitetuose, daugelio knygų autorius. Žmogus, kurio širdyje tilpo nesuskaičiuojama daugybė žmonių, o veikla visada aprėpdavo ne vieną sritį, kurio kiekviena gyvenimo diena liudijo apie nepailstamą tarnystę Dievui, Tėvynei ir artimui. Daugybė žmonių liudija, kad bendraudami su broliu jausdavosi jo akyse svarbūs, ypatingi.

Brolis mėgdavo sakyti: „Esu Dievo, o ne sau priklausau. Todėl ir veikti turiu ne iš savęs, galvodamas ne apie savo patogumą, skelbdamas Jo, o ne savo žinią“, „Esame vieni dėl kitų“, „Skautybė atidaro duris į pasaulį ir draugystę“, „Buvimas stovykloje – kaip nueiti į dangų – esi nuostabioje gamtoje su žmonėmis“, „Būti skautu – džiaugtis nuotykiais ir žmonėmis“.

ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ – KARO PABĖGELIO GYVENIMAS

Antanas Saulaitis gimė 1939 05 28 Kaune, skautininkų Antano Ksavero Saulaičio ir Onos Marijos Lichtenšteinaitės Saulaitienės šeimoje. Sesuo Marija Ona Stankus Saulaitė gimė 1941 02 28. Tėvai susipažino per žurnalą „Skautų aidas“, kurio redaktoriumi tuo metu buvo Antanas Saulaitis vyresnysis. Antano mama dirbo anglų kalbos mokytoja, mokėjo devynias užsienio kalbas. Tėvas buvo Vytauto Didžiojo universiteto teisininkas ir vienas iš Lietuvos skautų vadovų, gilvelininkas, taip pat Raudonojo Kryžiaus reikalų vedėjas. 1941 m. vienas iš bendradarbių jam perdavė žinią, kad jų šeimą įtraukta į tremiamų asmenų sąrašus. Šeima pasitraukė iš Lietuvos, Antanui buvo vos pusantrų metukų.

1945 m. pradžioje šeima apsigyveno Augsburge, Haušteteno (Haunstetten) karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kurioje buvo apie 2000 pabėgėlių iš Lietuvos. Čia prasidėjo Antano Saulaičio jaunesniojo skautavimo kelias, kuris niekada nebuvo nutrūkęs, nepaisant to, kad keitėsi gyvenamoji vieta, būta daugybės kitų tarnysčių ir veiklų. Antanas pasakojo, kad po karo Vokietijoje buvo labai sunku – visa šalis subombarduota, daugybė griuvėsių, trūko maisto, tėvams buvo labai sunku susirasti pastovų darbą. Šioje stovykloje kiek vyresni jaunuoliai, jau skautavę Lietuvoje, nusprendė užimti vaikus, rengti jiems žygius, stovyklas. Taip pradėjo organizuotis skautiški vienetai. Pasak Antano, jo abu tėvai buvo skautai, tad jam su seserimi skautiška veikla buvo savaiminis dalykas, kaip valgyti ar kvėpuoti, ji buvo tapusi neatsiejama jų šeimos gyvenimo dalimi. Vilkiuko įžodį Antanas davė 1946 m. rugpjūčio mėnesį Augsburge. 1946–1948 m. jie gyveno už šios stovyklos ribų, o nuo 1948 m. – Hochfeldo pabėgėlių stovykloje.

MOKYKLOS LAIKOTARPIS

1949 05 18 šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, apsistojo Konektikuto valstijoje, Vaterburio (Waterbury) miestelyje. Čia veikianti Šv. Juozapo lietuvių parapija priėmė 148 šeimas iš Lietuvos. Prie parapijos pradėjo organizuotis skautai (priklausė Lietuvių Skautų Sąjungos, toliau – LSS, Vaterburio vietininkijai Atlanto rajone), greitai užsimezgė ryšiai su gretimų vietovių skautiškais vienetais. Iš pradžių skautai rinkdavosi parapijos namuose, vėliau įsigijo savo būklą. Būdamas moksleivis Antanas rengė ir vedė radijo laidas. Skauto įžodį davė 1953 09 06, skauto Vyčio – 1957 09 15 Vaterburyje.

Antanas nuo pat mažumės buvo labai atsakingas, visada galvodavo, ką dar galima padaryti dėl kitų, inicijuodavo įvairias veiklas, burdavo žmones, visiems buvo atviras. Besimokydamas mokykloje ėjo įvairias pareigas Vaterburio skautų vienetuose – skiltininko, draugininko, leido draugovės kasmėnesinį laikraštėlį „Mūsų lapinė“. Taip pat buvo kito skautų vieneto, veikusio už 30 kilometrų nuo namų, Bridžporte (Bridgeport), draugininkas. Kartu su draugovėmis dalyvaudavo valstijos, Atlanto rajono stovyklose. Į skautus kviesdavo ir priimdavo kiekvieną norintį, stengdavosi išlaikyti ir probleminio elgesio vaikus, kuriuos kai kurie vadovai ragindavo pašalinti iš vieneto.

„Vieni įsimintiniausių prisiminimų iš šio laikotarpio – skilties, t. y. 6 skautų, stovyklavimas valstybinėje stovyklavietėje be suaugusiųjų. Netoliese gyvenantys žmonės po vakarienės ateidavo ir klausdavo, ar mes nepaimtume maisto, kurio jie nesuvalgė. Taip jie įgijo šešis vyrukus, kurie jiems ištuštindavo indus ir išplovę grąžindavo“.

Apie kunigystę pagalvodavo dar vaikystėje, tai nebuvo netikėta, nes nemaža veiklos buvo susijusi su Šv. Juozapo bažnyčia. Antanas patarnaudavo prie altoriaus per šv. Mišias, padėdavo bažnyčioje besidarbuojančiai moteriai. Įtakos turėjo ir vasaros stovyklos bei jose sutikti nuostabūs kunigai. Mokėsi katalikiškoje mokykloje, į kurią atvažiuodavo misionierių, dirbančių Indijoje, Pietų Amerikoje ar Afrikoje. Susidomėjusiems buvo rengiamos ekskursijos į įvairias seminarijas.

1953 m. Antanas 6 savaičių vasaros stovykloje susipažino su pranciškonais. „Labai patiko ir stovykla, ir vienuoliai. Paskui dažnai važiuodavau, savanoriaudavau. Su kai kuriais pranciškonais susidraugavau visam gyvenimui. Tad nieko keisto, kad pradėjau galvoti, kaip dar galiu prisidėti prie pranciškoniškos veiklos, o vienas iš variantų buvo mokytojauti“. Kadangi buvo skautas, labai mėgo gamtą, mintis mokyti biologijos lietuvių pranciškonų Šv. Antano gimnazijoje pasirodė nebloga. Norint būti geru biologijos mokytoju reikėjo tvirtų chemijos mokslo pagrindų, tad pasirinko chemijos studijas.

STUDIJŲ LAIKOTARPIS FERFILDE (1957–1961 m.)

1957–1961 m. studijavo chemiją (bakalauro studijos) Konektikuto valstijoje, Ferfildo (Fairfield) universitete, kartu išliko aktyviu LSS nariu. Studijų metais įsitraukė ir į Akademinio Skautų Sąjūdžio (toliau – ASS) veiklą. Kaip sakė Antanas, „norėjau būti skautu visame kame, mačiau galimybę prisidėti prie skautybės ir iš intelektualinės pusės“. Anot jo, skautas gali tapti geresniu studentu ir studentas gali tapti geresniu skautu. Korporacijos „Vytis“ senjoro pasižadėjimą davė 1959 09 06, skautininko įžodį – 1959 11 06 Vaterburyje.

1957–1959 m. buvo LSS Atlanto rajono skautų skyriaus vedėju, ruošė patyrimo laipsnių programas, bendradarbiavo su JAV skautais, kurie leisdavo pasinaudoti savo stovyklavietėmis. Tuomet rajone galėjo būti apie 500 LSS skautų. 1958–1959 m. buvo skautų vyčių būrelio vadu, 1960–1961 m. Hartfordo Korp! Vytis skyriaus pirmininku. 1959 m. tapo LSS brolijos skautų skyriaus vedėju, 1960 m. – LSS Tarybos nariu. Aktyviai bendradarbiavo ir skautiškoje spaudoje: buvo draugijos „Council of Scout Associations in Exile“ leidino „Semper Vigilans“ lietuvių dalies redaktoriumi, taip pat redagavo LSS Atlanto rajono leidinį jaunesniems skautų vadovams „Budžiu!“, LSS brolijos leidinį vadovams. Straipsnius rašė ir periodiniams leidiniams „Skautų aidas“, „Mūsų Vytis“, „Daugas“. Paruošė ir išleido metodinių knygelių skautų vadovams – „Gamtininko specialybės užrašus“ (1956), leidinį „Gamtos draugas“ (1958).

Ferfildo universitetas buvo tipiška jėzuitų aukštoji mokykla, tad Antanas mokėsi ne tik tiksliųjų mokslų. Teko dėmesį skirti ir humanitariniams dalykams, buvo įtrauktas į karitatyvinę veiklą. Universitete su jėzuitais labiau suartėjo prisijungęs prie Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės veiklos. Viena iš tarnysčių buvo padėti kurčnebyliams, kita – kviesti studentus į rekolekcijas, pamaldas. Visus studijų šiame universitete metus patarnaudavo kunigui per šv. Mišias, kurios vykdavo Jėzaus draugijos (jėzuitų) namuose.

Kaip reikšmingą studijų etapą, labai pravertusį gyvenime, Antanas prisimena 1958 m. vasarą, kai jis Fordhamo universitete, Niujorke, kartu su seserimi lankė lituanistinius kursus. Šešios studijų savaitės kartu besimokančius lietuvius sujungė į gražią bendruomenę. Programoje buvo numatyta daug paskaitų apie Lietuvos istoriją, lietuvių tautosaką, kalbą ir literatūrą. Visa tai suteikė akademinius pagrindus ir padėjo geriau pažinti savo Tėvynę.

Antanas svarstė, kaip ir kur galėtų geriausiai pasitarnauti kitiems žmonėms. Suprato, kad tai galėtų padaryti būdamas kunigas ir vienuolis. 1960 m. jis parašė prašymą stoti į jėzuitų ordiną ir 1961m., po studijų Ferfilde, buvo priimtas į jėzuitų naujokyną. Naujokyno laikotarpiu, t. y. dvejus metus, turėjo visiškai atsiriboti nuo kitos veiklos.

STUDIJŲ BOSTONE LAIKOTARPIS (1963–1970 m.)

1963 m. Antanas pradėjo studijuoti Bostono jėzuitų kolegijoje (Boston college), ėmė ruoštis kunigystei. Čia įgijo filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius. Studijos truko septynerius metus. Kunigystės šventimai suteikti 1969 m. Vaterburio Šv. Juozapo lietuvių parapijoje, kurioje Antanas užaugo. Tai buvo pirmieji kunigystės šventimai JAV, vykę lietuvių kalba.

Gyvendamas Bostone aktyviai įsitraukė į skautišką veiklą – tapo LSS Bostono Žalgirio tunto Kęstučio draugovės draugininku (draugovei priklausė 27 berniukai skautai), organizavo stovyklas. Pasakojo, kad į tautinę stovyklą vyko išnuomotu autobusiuku, kurį pats ir vairavo, su vaikais ir daugybe daiktų, o kelionėje užtruko 18 valandų. Taip pat įsitraukė į skautų vyčių ir skautų akademikų veiklas. Sudarė paties iliustruotą ir skautams skirtą augalų žodynėlį anglų-lietuvių kalbomis. Keliaudamas su reikalais po įvairias šalis, kur tik rasdavo, pirkdavo skautiškas knygas ir iš jų parinkdavo žaidimų, užsiėmimų, kuriuos pritaikydavo tiek savo darbe su vaikais, tiek jais dalindavosi skautiškoje spaudoje. Rūpindamasis, kad visada būtų naujos medžiagos ugdant skautus, pats leisdavo knygeles vadovams. Jam buvo labais svarbu, kad viskas, ką jis daro, būtų įdomu, paveiku, tikra, kaip mėgdavo sakyti – „iš gyvenimo“.

PIETŲ AMERIKOS LAIKOTARPIS (1970–1977 m.)

Brolis labai norėjo išvykti į misijas, nes buvo girdėjęs: „Jeigu nori geriau pažinti pasaulį, tai turi labai gerai susipažinti su kita kultūra. Tai praplatina akiratį ir pasaulio suvokimą“. Apie misiją Brazilijoje Antanas sužinojo skaitydamas jėzuitų leidinį „Laiškai lietuviams“. Mintis vykti ten tarsi užbūrė. Kaip dalijosi Antanas, gal septynerius metus vis rašydavo jėzuitų vyresniajam prašymus siųsti į Braziliją, kol pagaliau gavo teigiamą atsakymą. Jo svajonė išsipildė 1970 metais. Tuo metu valdžioje Brazilijoje buvo karinė diktatūra, kuri nenorėjo įsileisti kunigų, tad Antanas ten vyko kaip gamtos disciplinų mokytojas, keletą metų dėstytojavo San Paule.

Tuo metu misijoje Brazilijoje dirbo trys lietuviai jėzuitai. Visi jėzuitai darbavosi Šv. Kazimiero „asmeninėje“ parapijoje, kuri neturėjo geografinių ribų. Buvo numatyta, kad Antanas išvyksta dvejiems metams, tačiau, mirus misionieriui t. J. Bružikui SJ, reikėjo perimti atokesnių vietovių lankymą, tad jis pasiliko Brazilijoje kur kas ilgiau nei planuota – iš viso čia prabuvo septynerius metus. Jėzuitų būstinė buvo San Paule, čia ir pirmoji Antano kunigiška tarnystė – visą tą laiką buvo Šv. Kazimiero parapijos vikaru. Kartu su kitais jėzuitais leido savaitraštį „Mūsų Lietuva“, organizavo akademinį lietuvių būrelį, knygų klubą, lituanistinę mokyklą, įkūrė tautinių šokių grupę „Nemunas“ (buvo pirmuoju jos vadovu). 9 mėnesius praleido šiaurės rytų Brazilijoje, lankydamas žvejų kaimus.

Gyvendamas Brazilijoje Antanas vėl aktyviai įsitraukė į skautišką veiklą. Kunigas misionierius, 1971–1975 m. lietuvių parapijos vikaras salezietis Hermanas Šulcas San Paulo mieste buvo įsteigęs LSS Palangos vietininkiją. Šiam skautiškam vienetui priklausė vaikai iš 2 lietuviškų parapijų, Antanas su kun. H. Šulcu čia užaugino skautų vadovų pamainą. Apie 70 vaikų išvykdavo į stovyklą savaitei, stovyklaudavo du kartus per metus, pakviesdavo ir ne skautus, taip pritraukdami į savo gretas naujų narių. Stovyklose kun. H. Šulcas rūpindavosi programa, o Antanas – ūkiniais ir kitais reikalais. Šis vienetas veikia iki šiol. „Mes dažniausiai stovyklaudavome prie jūros. Tekdavo praustis ne gėlu, bet sūriu jūros vandeniu. Žvejai mums atiduodavo maistui mažus kūjagalvius ryklius, kurių neparduodavo. Būdavo labai patogu – jie buvo be smulkių kaulų, labai lengva paruošti ir iškepti“, – prisimindamas stovyklavimą Pietų Amerikoje pasakojo Antanas.

1972 m. tuometinis Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Stasys Barzdukas antrajame Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese kalbino jaunimą įkurti savo sąjungą, niekas neprieštaravo, bet kažkas turėjo imtis iniciatyvos. Ir Antanas ėmėsi. „Manau, kad daug dalykų nevyksta, jeigu niekas nejudina“. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga buvo įkurta kaip nepriklausoma, nepolitinė, savanorystės pagrindu pagrįsta jaunimo organizacija, kurios tikslas – burti pasaulio lietuvių jaunimą, palaikyti pasaulio lietuvių jaunimo organizacijų tinklą ir atstovauti jų interesams. 1972–1976 m. Antanas buvo šios organizacijos pirmininku.

ČIKAGOS LAIKOTARPIS (1977–1997 m.)

Pasibaigus misijai Pietų Amerikoje Antanas grįžo į JAV ir buvo paskirtas į Čikagą. Čia vadovavo Čikagos jaunimo centrui (1977–1980 m.), vėliau buvo jo kapelionu. Buvo paskirtas už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresniuoju. Aktyviai įsitraukė į Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklą.

Čikagoje veikė 4 Lietuvių skautų sąjungos tuntai. Antanas užėmė pareigas LSS struktūroje – LSS Brolijos Vadijoje, Lavinimo skyriuje. Tačiau praktinio darbo skautų organizacijoje niekada neapleido – kasmet vykdavo į įvairias skautų stovyklas: Čikagos tuntų, Atlanto rajono, Toronto tunto Kanadoje, LSS tautines ir jubiliejines stovyklas bei daugelį kitų. Visose stovyklose turėdavo pareigas – būdavo stovyklos kapelionu, dvasinės programos koordinatoriumi, taip pat vesdavo gamtos pažinimo užsiėmimus. Prisimindamas pastaruosius, Antanas pasakojo: „Išeidavom su vaikais į gamtą pasiėmę bulvių ir cukraus, reikdavo patiems susirasti bei pasigaminti, ką valgysime gamtoje. Prieš išvyką anksti ryte surinkdavau po pavyzdį valgomų augalų – šaknų, stiebų, parodydavau vaikams, ko reikės ieškoti“. Vieni šviesiausių prisiminimų yra iš stovyklų, vykusių Kanadoje, Romuvos stovyklavietėje. Ten buvo nuostabios sąlygos gamtai tyrinėti: „Atsiguldavom su vilkiukais prie ežero meldyno ir stebėdavome, kaip išsiperi laumžirgiai – reta patirtis. Taip pat perėdavome drugelius – jei surandi jų vikšrelių, kiaušinėlių, per dvi savaites gali sulaukti. Stebi, kaip jauni žmonės pamato atsirandantį naują sutvėrimą, kaip gimsta meilė gamtai“. „Būdavo, po vakarinio skautų laužo su kitu vadovu atsisėsdavome prie savo palapinių, kad vaikai galėtų ateiti, pasikalbėti apie tai, kas jiems svarbu, sunku“.

Antanas taip pat dalyvaudavo moksleivių ateitininkų stovyklose.

Šiuo laikotarpiu redagavo skautiškus leidinius – „Mūsų Vytį“ (1977–1981 m.), „Skautų aidą“ (1981–1998 m.). Pastarasis buvo leidžiamas savanoriškais pagrindais. Spaustuvininkas taip pat buvo skautas, vienintelės piniginės išlaidos – popierius ir rašalas, išeidavo po 10 numerių per metus, tiražas – keli tūkstančiai egzempliorių.

Antanas yra dalyvavęs LSS stovyklose visame pasaulyje: Kanadoje, Venesueloje, Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje, Anglijoje, Vokietijoje, Australijoje.

PIRMAS GRĮŽIMAS Į LIETUVĄ

Pirmą kartą į Lietuvą Antanas atvyko 1987 m. su turistų grupe iš Bostono. Sovietų valdžia leido svečiuotis Vilniuje tik dešimt dienų, trumpam pabuvoti Kaune. Nuvykti į Panevėžį ir aplankyti senelio kapo nepavyko. Antanas pasakojo, kad visą laiką jautė, jog yra akylai sekamas. Nepaisant to, vis tik pavyko susitikti su Lietuvos jėzuitais ir pamatyti, kad tuometinėje Lietuvoje kunigai buvo atkirsti nuo procesų, vykstančių visuotinėje Bažnyčioje.

Gavusi žinių, kad rengiamasi skautų organizacijos atkūrimo renginiui, oficialioji Lietuvos valdžia Antanui neišdavė vizos. Ją pavyko gauti tik padedant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Taigi šiaip ne taip pavyko sudalyvauti atkuriamajame Lietuvos Skautų Sąjungos suvažiavime, vykusiame Vilniuje 1989 m. balandžio mėnesį. Suvažiavimo metu sėdėjo šalia tuometinio kunigo, irgi jėzuito, kard. S. Tamkevičiaus. Užsimezgė naujos pažintys. Skautai savaitę vežiojo brolį po Lietuvą – buvo galimybė savo akimis pamatyti, kaip čia gyvena žmonės. Tai buvo pirma tikroji pažintis su Tėvyne. Nuo to laiko į Lietuvą Antanas atvažiuodavo dažnai, daugiausia, kai tekdavo padėti Jėzaus draugijos nariams, atvykus svečiui iš užsienio, vertėjauti konferencijose. Brolis trumpam buvo atvykęs ir į pirmąją (po okupacijos) Jubiliejinę stovyklą „Lituanica-93“, kuri 1993 m. vyko Palangoje.

PIRMASIS LAIKOTARPIS LIETUVOJE (1997–2006 m.)

1997 m. Antanas, kaip jėzuitas, atvyksta tarnauti į Lietuvą. 1998 m. paskiriamas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu (iki 2003 m.). Šiuo laikotarpiu tarnauja Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, vadovauja Vilniaus akademinės sielovados centrui, dėsto Vilniaus universitete, taip pat skaito pakaitas M. Romerio universitete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vilniaus dailės akademijoje, įkuria bendruomenę „Bendrakeleiviai“, kuri rūpinasi išsiskyrusiųjų, krizę šeimoje išgyvenančių žmonių sielovada. Nepaisant daugybės veiklų ir atsakomybių, Antanas visada randa laiko skautams, kurie jį labai myli ir kviečia į stovyklas, sueigas, kitus renginius, tad jį puikiai pažįsta ir jau laisvoje Lietuvoje pradėję skautauti sesės ir broliai. Jis dalyvavo Tautinėje stovykloje „Nemunaitis“ (1998 m., Nemunaitis, Alytaus r.), Jubiliejinėje stovykloje „Skilties dvasia“ (2003 m., Plateliai, Plungės r.).

GRĮŽIMAS Į AMERIKĄ – ANTRASIS ČIKAGOS LAIKOTARPIS (2006–2014 m.)

2006 m. jėzuitų vyresnybės Antanas vėl siunčiamas į Čikagą, kur iki 2014 m. vadovauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijai. Jis yra sakęs: „Mes visi galvojame, kad esame didelė dovana kitiems, kad turime „juos“ evangelizuoti, tačiau tiesa ta, kad pirmiausia keistis turime patys, ir kitas žmogus man pirmiausia yra pagalba evangelizuoti save“.

ANTRASIS LAIKOTARPIS LIETUVOJE (2014–2025 m.)

2014 m. grįžta į Lietuvą, Vilnių, tarnauja Šv. Jonų bažnyčioje vicerektoriumi. Iki pat paskutinės gyvenimo dienos palaikė artimus ryšius su skautais, lankė stovyklas (pavyzdžiui, 2022 m. pabuvoja net aštuoniose!), dalyvavo Tautinėje stovykloje „Laužų karta“ (2018 m., Rumšiškės, Kauno r.), Jubiliejinėje stovykloje „Tarp trijų vandenų“ (2023 m. Kairiai, Klaipėdos r.).

Lietuvos skautijos vyr. skautės talkino tvarkant didžiulę brolio Antano sukauptą kolekciją – apie 2500 artefaktų, beveik 100 dėžių. Kolekciją sudaro įvairūs buities ir liturginiai reikmenys, asmeniniai daiktai, knygos, spaudiniai, laiškai, atvirukai, suvenyrai, interjero puošmenos, medžioklės įrankiai, garso bei vaizdo įrašai ir kita medžiaga. Šis rinkinys, liudijantis apie pasaulio kultūrų įvairovę ir lietuvių misionierių veiklą, suvenyrų pavidalu buvo parsivežtas iš skirtingų pasaulio vietų. Kolekcija buvo pavadinta „Antano Saulaičio SJ kolekcija Misijų stotelė“, jos eksponatų galima pamatyti Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Taip pat paroda keliavo po visą Lietuvą, skaučių dėka pasiekė JAV ir Kanadą.

Knygos ir kiti leidiniai skautiška tematika: „Metinis veiklos planas. Skautų ir skaučių sueigos ir užsiėmimai“ (Šv. Antano gimnazija, JAV, 1966); „Stovyklų vakarai“ (Lietuvių skautų brolija, 1968); „Visur ir visada. Pratimai lietuvių jaunimui“ (1969); „Skautų užsiėmimai“ (Lietuvių skautų brolija, 1971); „Skautiškųjų vienetų vadovai ir vadovės“ (Lietuvių skaučių seserija ir skautų brolija, 1975; II leidimas – 1992); „Pratybos religiniais klausimais jaunimui 11–18 m.“ (su O. Mikailaite; JAV LB švietimo taryba, 1978); „Ąžuolo Mokyklos užrašai“ (su K. Matoniu, A. Senkumi; Rambyno stovykla); „Rinkinėlis stovyklai“ (Vysk. P. Baltakio sielovados taryba, 1988; II papildytas leidimas – 1991); „Kito link. Žaidimai ir sielovadiniai pratimai jaunimui“, I ir II dalys (Marijonų talkininkų centras, 2002 ir 2003).

Apdovanojimai

1999 m. Korp! Vytis Garbės narys, 2024 09 14 d. Lietuvos Skautijos garbės nario vardas, 2024 12 21 įteiktas Globalios Lietuvos apdovanojimas už ilgametę veiklą puoselėjant lietuvybę.

Artimiausia širdžiai skautiška veikla –  būti draugininku, tiesioginis darbas su vaikais. Jaunimo pamaldos ir užsiėmimai „susikaupimo takeliai“.

Stovyklavimo patirtis – kapeliono pareigos, dvasinė programa, užsiėmimai apie gamtą. Tačiau brolis yra buvęs ir stovyklos viršininku, ir vyriausiu virėju – yra skutęs morkas 4 valandas, ir stovyklos laikraščio leidėju. Taip pat vesdavo žaidimus, programą prie laužo, instruktuodavo apie saugą, yra atlikęs ir daugybę kitų darbų, kur tik reikėdavo pagalbos: „Svarbu pasitarnauti stovyklos viršininkui“. Antanas yra minėjęs, kad 20 metų praleisdavo stovyklose po 10 savaičių: „Kiti važiuoja atostogauti į Egiptą ar Turkiją. Man atostogos – važiuoti į stovyklą“.

Saulaitiškas būdas ryšiui palaikyti  – rašyti atvirlaiškius. Brolis mėgdavo juos siųsti iš stovyklų. Kiekvienam parašydavo keletą šiltų, asmeniškų sakinių. Parinkdavo gražius pašto ženklus. Skautai, žinodami šį pomėgį, gimtadienio proga dovanodavo pašto ženklų, skautiškų atvirukų. Tautinės stovyklos „Laužų karta“ metu išsiuntė net 300 atvirlaiškių.

Mėgstamiausias skautiškas žaidimas – „Gamtos piramidė“, trukmė 40 -60 min. Visi stovyklautojai (nuo vilkiukų iki vyreseniųjų skautų) tampa gyvūnais – vieni didžiaisiais mėsėdžiais, kiti – visaėdžiais, treti – žolėdžiais. Vaidmenis galima paskirstyti pagal vaiko charakterį ir gyvūno elgiasį – judresnis, lėtesnis, stipresnis, daugiau kalbantis. Taip nutinka, kad vilkiukas tampa meška ir gali ėsti kitus, o skautas vytis pele. Kiekvienas gyvūnas turi tam tikrą gyvybių skaičių, o patys mažiausi graužikai – turi ir ligų korteles. Vedančiajam davus ženklą, visa stovykla pradeda žaidimą. Tikslas – valgyti, kad išgyventum. Tai „žvėreliai“ vieni kitus gaudo – tik pagavęs sužinai, kas yra kitas skautas – ar vilkas, ar meška, ar dar kažkas. Kai pagauni tokį mažąjį, gauni vieną iš jo gyvybių ir ligą, taip ligos pereina vis didesniam ir didesniam gyvūnui. Artėjant žaidimui į pabaigą nuaidi švilpukas ir pasirodo žmogus. Žmogus dėvi kepurę, kad visi pažintų, kad tai žmogus. Visi pasislepia, gamta nutyla. Žmogus neturi gaudyti ar paliesti, jam užtenka pamatyti ir sušukti „Stok!“. Tokio gyvūno ligos atitenka žmogui. Galiausiai stipriausias – žmogus – lieka su daugybe ligų rankose. Šis žaidimas skirtas suprasti, kaip funkcionuoja gamta, ekosistemos, kaip ji veikia žmogų, o jis paveikia gamtą. Po žaidimo visi susirinkę pasidalija įspūdžiais, kaip kam sekėsi, kaip patiko žaidimas.

Mėgstamiausias skautiškas receptas – skautiški cepelinai. Reikia paimti bulvę, išskobti skylę ir į vidų ką nors įdėti – pvz., mėsos, dešros gabaliuką, ir iškepi lauže. Labai skanu ir sveika.

Kas skatino daugybę metų nenuilstamai prisidėti prie skautų judėjimo? „Skautavimas – tai priemonė, galinti padėti jauniems žmonėms bręsti ir augti. Taip nutiko man, manau, kad taip yra ir kitiems. Man pačiam labai patinka būti gamtoje, bet labiausiai norėjosi, kad jauni žmonės patirtų šiuos dalykus: išmoktų būti draugiški, susipykus susitaikyti, mylėtų ir pažintų gamtą, brangintų lietuviškas šaknis ir jomis didžiuotųsi (antrasis mazgas ant kaklaraiščio išeivijoje vadinosi Tėvynės ilgesio), neprarastų lietuvybės, turėtų religinę patirtį per užsiėmimus, žaidimus, pokalbius tikėjimo klausimais, šv. Mišių šventimą.“

Apie gyvenamosios vietos keitimą. „San Paule savanoris kpt. Juozas Čiuvinskas sukūrė labai liaudiškai pritaikytą eilėraštį: „Mano namas – čemodanas, mano būstas – aeroplanas“. Jis labai man tinka. Aišku, visada žinojau, kad esu lietuvis, kad iš Tėvynės turėjome pasitraukti ne savo noru. Kita vertus, aš, kaip ir kiekvienas žmogus, prisirišu prie aplinkos. Tenka persikelti vienam, neturint kartu keliaujančios bendruomenės, ir naujoje aplinkoje tenka pradėti nuo pradžių, kantriai megzti santykius, pratinti kitus prie savęs, ir pačiam pratintis. Kai po viso to tenka išvykti, yra sunku. Tačiau gerai žinau, kad tapdamas jėzuitu daviau įžadą, jog tarnausiu ten, kur Bažnyčiai atrodau reikalingesnis. Man gali norėtis daryti ką kitą ar būti kitur, tačiau važiuoju ten, kur man numatoma vieta.“

Iš kitų žmonių prisiminimų. Susitikimų metu Antanas beveik nepasakodavo apie save, o atidžiai klausydavosi. Sakydavo, kad indėnas klausosi, ką kiti turi pasakyti, o pats daug nekalba ir nedalija patarimų. Šypsena niekada nedingdavo nuo veido, o tyla ir meilės kupinas žvilgsnis visada būdavo iškalbingi. Labai mėgo žodžių žaismą, žodžiuose sukeisti raides vietomis, pvz., „Eisime išgerti kavuką puodos?“, „krokodrilas“, „saldžių snapų“, „linksėjimai“. Kalbėdamas vyriškąją ar moteriškąją giminę vartodavo atsižvelgdamas į tai, ko daugiau susirinkę – jei būdavo daugiau sesių, tai sakydavo „mes visos“, ir atvirkščiai. Ne vienas prisimename įvairius pamokymus ir pasakojimus stovyklose, pavyzdžiui, kodėl upės vandenį reikia gerti krioklio apačioje (nes visos bakterijos krisdamos iš viršaus trenkiasi į akmenis ir žūsta), kad labai lengva išvirti gyvačių sriubą (nes pati susimaišo), kad reikia valgyti žibutes (tuomet akys bus mėlynos).

Parengė gint.fil.Bernadeta Viesulaitė

Didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas. Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Šį tikslą pasiekti, anot Vydūno, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą, – mokslą, meną, dorovę. Tarp tautinio atgimimo asmenybių Vydūnas išsiskiria tvirtu įsitikinimu, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmoniškumo ugdymo sąlyga. Jis norėjo, kad lietuvių tauta kuo svariau prisidėtų prie žmoniškumo prado stiprinimo pasaulio kultūros raidoje.

1907 m. pasirinkta Vydūno literatūrinė pavardė atspindi didįjį tikslą – atskleisti visos tautos žmonėms tai, ką esmingo mąstytojas ir menininkas yra suvokęs, išvydęs. Jo dramų pagrindinių veikėjų varduose taip pat pasikartoja dalelytė „vyd“.

Parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau negu 30 filosofinio turinio dramų, istoriografinių darbų.

Visa Vydūno kūryba filosofinio pobūdžio. Grožinėje kūryboje ryškūs protesto prieš germanizacijos politiką, lietuvių tautinės bei žmogiškosios savigarbos žadinimo motyvai. Jie susipynę su pagrindine filosofine tema – dvasingumo ir materialumo susidūrimu žmonijoje, tautoje ar atskirame žmoguje. Tą susidūrimą stengiamasi parodyti ne tik kaip stipriausią būties vyksmą, bet ir kaip realų žemiško gyvenimo reiškinį.

Vidūnas taip pat yra parašęs 14 laiškų skautams. Juose jis kelia klausimą dėl skautų ideologijos, pašaukimo, dvasiškumo, pilietiškumo ir kitų asmenybei ir judėjimui svarbių aspektų.

Jam sutikus, jo vardu pavadintas skautų akademikų įkurtas jaunimo pašalpos fondas

Pakeltas į Korp! Vytis garbės narius 1949 m.

Po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir daugelis lietuvių, Eugenijus emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Čia jis prisijungė prie Korp! Vytis - lietuvių studentų korporacijos, kuriai skyrė didelę savo gyvenimo dalį. Nuo 1951 m. iki 1953 m. jis ėjo Korp! Vytis Centro Valdybos pirmininko pareigas, vadovaudamas organizacijai sunkiu emigracijos laikotarpiu. Vėliau, 1957-1958 m., Eugenijus buvo „Mūsų Vytis“ - korporacijos leidinio - redaktorius, skleidęs lietuvišką žodį ir idėjas bendruomenėje. Eugenijus Petras Vilkas buvo aktyvus Akademinio skautų sąjūdžio (ASS) narys. Jis užėmė vadovaujančias pareigas ASS Vadijoje: nuo 1958 m. iki 1960 m. buvo pirmininkas, o nuo 1994 m. iki 1996 m. - pirmininko pavaduotojas. 1997-1999 m. jis buvo ASS garbės gynėjas, pripažintas už savo išskirtinį indėlį į organizacijos veiklą. Nuo 1960 m. iki 1963 m. Eugenijus buvo Lietuvos Skautų Sąjungos Brolijos vyr. skautininkas. Šiose pareigose jis vadovavo sąjūdžiui, skatindamas jaunimo įsitraukimą į skautų veiklą ir lietuviškų vertybių puoselėjimą. Per savo ilgą karjerą skautų judėjime Eugenijus Petras Vilkas buvo apdovanotas keliais garbingais apdovanojimais. Jis gavo Lietuvos Skautų Sąjungos Geležinio Vilko ordiną, Lelijos ordiną ir ordiną „Už Nuopelnus“. Šie apdovanojimai pripažino jo neįkainojamą indėlį į skautų sąjūdį ir lietuviškos kultūros puoselėjimą. 1999 m. Eugenijus buvo išrinktas Korp! Vytis garbės nariu. Šis titulas buvo jo indėlio į korporacijos veiklą pripažinimas ir pagarba jo ilgametei tarnystei lietuvių bendruomenei.

Be visuomeninės ir skautų veiklos, Eugenijus buvo ir mechanikos inžinierius. Jo profesinė karjera buvo tiek pat įspūdinga, kaip ir jo visuomeninė veikla. Kaip inžinierius, Eugenijus prisidėjo prie įvairių technologijų ir projektų, kurie turėjo įtakos tiek vietiniam, tiek tarptautiniam lygmenyje. Eugenijaus Petro Vilko gyvenimas ir veikla yra pavyzdys, kaip ištikimybė savo vertybėms ir tarnavimas bendruomenei gali turėti ilgalaikį poveikį. Jo atsidavimas skautų judėjimui, lietuvių bendruomenei ir inžinerijai paliko gilų pėdsaką tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje.