Alaus, alaus, duos Dievas daugiau,
Per visą naktelę alum lijo. (2 k.)
Alum lijo, apyniais snigo,
Tekėjo upeliai brang vynužio.
Jūs baratės, rokuojatės,
Kai niekas nemato - bučiuojatės.
Jūs barkitės, rokuokitės,
Kai mes išvažiuosim, žinokitės.
Alaus, alaus, duos Dievas daugiau,
Per visą naktelę alum lijo.
Alum lijo, apyniais snigo,
Tekėjo upeliai brang vynužio.

Žygiuoja kareiviai pora paskui porą
Ginti brangią žemę, šalį Lietuvos.
A-ly-te!
Pulkas paukštelių mėlyname ore
Čiulba ir skraido viršum jų galvų. /3×2

Sūnelis išeina, močiutę ramina,
Prašė neliūdėti, kolei jis sugrįš.
A-ly-te!
Su Dievu močiute, sudiev sengalvėle,
Gal pasimatysim po žiaurios kovos. /3×2

Ten prie tėvo kapo, ten prie koplytėlės,
Prisiekiau aš būti sūnus Lietuvos.
A-ly-te!
Kartą prisiekęs daugiau nekartosiu,
Ginsiu brangią žemę, šalį Lietuvos. /3×2


Eisiu į tą šalį, į vakarų šalį,
Ten kur žūsta broliai kovos laukuose.
A-ly-te!
Ten aš paaukosiu savo jaunas dienas
Už tėvų žemelę, kurioj aš gimiau. /3×2

Neateis prie kapo mylima mergaitė,
Nekaišys kapelio žydinčiom gėlėm.
A-ly-te!
Apkaišys kapelį plieninėm kulkelėm,
Ramins mane jauną, žemėj gulintį. /3×2

Pražydo, pražydo, pražydo
Prie kelio begėdės alyvos,
Nuraudo, nuraudo, nuraudo,
Virpėdamos ilgisi draugo.

Vaikšto, vaikšto, po vieną, po du,
Ieško, ieško laimingų žiedų.
Nemyli-myli buria ratu,
Laukia, laukia meilės kartu.

Vėlyvos, vėlyvos, vėlyvos
Pavasarį tavo alyvos,
Nespėjo žydėti, nespėjo,
Ruduo pirma laiko atėjo.

Pradingo, pradingo, pradingo
Pavasario krūmas spalvingas.
Kas žino, kas žino, kas žino,
Kur mūsų svajonių alyvos.

Ant kalno gluosnys, pakalnėj šulnys.
Ten vaikščiojo mergužėlė
pati sau viena. (2x2 k.)

Atjoj bernelis žirgelio girdyt:
- Sustok, palauk, mergužėle,
duok žirgui vandens.

Negaliu stovėt, su tavim kalbėt -
Šalta rasa, o aš basa,
nušals kojelės.

Ant kalno karklai siūbavo, ] 3 k.
Pakalnėj vanduo liūliavo
Liūliavo, liūliavo. ] 3x2 k.

Tenai vaikščiojo mergelė, ] 2 k.
Ten vaikščiojo mergužėlė
Balta, graži lelijėlė
Lelija, lelija. ] 3x2 k.

Štai ir atjojo bernelis, ] 2 k.
Štai ir atjojo bernužėlis
Baltas, gražus dobilėlis
Dobilas, dobilas. ] 3x2 k.

Mergele mano jaunoji, ] 3 k.
Kur šią naktelę nakvojai?
Nakvojai, nakvojai. ] 3x2 k.

Aukštoj tėvelio klėtelėj, ] 3 k.
Margoj močiutės lovelėj,
Lovelėj, lovelėj. ] 3x2 k.

Ant kalno mūrai -
Joja lietuviai. (2x2 k.)
Joja, joja lietuvaičiai,
Neša, neša vainikaitį,
Vainiką rūtų,
Vainiką rūtų!

Štai ir prijojo
Uošvės dvarelį.
- Kelkis, kelkis, mergužėle,
Balta graži lelijėle,
Žirgelių girdyt,
Žirgelių girdyt.

Dar nesikelsiu,
Dar ne dienelė!
Man močiutė taip prisakė,
Su berneliais nekalbėti -
Močiutės klausau,
Širdelės klausau.

Ant Nemuno kranto kareivis gulėjo,
Pakėlęs galvelę į dangų žiūrėjo. (2 k.)

Kelkis, kareivėli, gana tau gulėti,
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia.

Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia,
Už žalių girelių tavęs priešai laukia.

Tegul jis sau traukia ir manęs nelaukia,
O aš kareivėlis saldaus miego noriu.

Prašysiu žuvelės, raibos lydekėlės,
Kad ji parašytų mergelei laiškelį.

Atsakė žuvelė, raiba lydekėlė:
- Negaliu rašyti mergelei laiškelio.

Gilus vandenėlis, sraunus Nemunėlis,
Negaliu rašyti mergelei laiškelio.

Prašysiu paukštelio, margo sakalėlio,
Kad jis parašytų mergelei laiškelį.

Atsakė paukštelis, margas sakalėlis:
- Negaliu rašyti mergelei laiškelio.

Ant tėvelio lauko.
O kas ant to lauko yr? (2 k.)
Ogi dideliausias kalnas.
Kalnas ant lauko,
Ant tėvelio lauko.
O kas ant to kalno yr?
Ogi dideliausias medis.
Medis ant kalno,
Kalnas ant lauko,
Ant tėvelio lauko.
O kas ant to medžio yr?
Ogi dideliausios šakos.
Šakos ant medžio,
Medis ant kalno,
Kalnas ant ...
O kas ant tų šakų yr?
Ogi dideliausi lapai.
Lapai ant šakų,
Šakos ant medžio,
Medis ant ...
O kas ant tų lapų yr?
Ogi dideliausias lizdas.
Lizdas ant lapų,
Lapai ant šakų,
Šakos ant ...
O kas tame lizde yr?
Ogi dideliausias kiaušis.
Kiaušis iš lizdo,
Lizdas ant lapų,
Lapai ant ...
O kas iš to kiaušio bus?
Ogi dideliausias paukštis.
Paukštis iš kiaušio,
Kiaušis iš lizdo,
Lizdas ant ...
O kas iš to paukščio bus?
Ogi dideliausios plunksnos.
Plunksnos iš paukščio,
Paukštis iš kiaušio,
Kiaušis iš ...
O kas iš tų plunksnų bus?
Ogi dideliausi patalai.
Patalai iš plunksnų,
Plunksnos iš paukščio,
Paukštis iš ...
O kas po tais patalais bus?
Ogi dideliausia meilė.
Meilė po patalais,
Patalai iš plunksnų,
Plunksnos iš ...
O kas iš tos meilės bus?
Ogi dideliausias vaikas.
Vaikas iš meilės,
Meilė po patalais,
Patalai iš ...
O kas iš to vaiko bus?
Ogi dideliausias skautas.
Skautas iš vaiko,
Vaikas iš meilės,
Meilė po ...
O kas iš to skauto bus?
Ogi dideliausias akademikas.
Akademikas iš skauto,
Skautas iš vaiko,
Vaikas iš ...

Aš be tavęs kaip medis be šaknų,
Aš be tavęs kaip paukštis be sparnų.
Nepalik manęs - bus labai sunku,
Juk tu žinai, kaip tave myliu.

Pabūkim mes du maži vaikai,
Pabūkim mes du saulės kamuoliai.
Ir nubėkime pajūrio krantu,
Tu būsi aš, aš tai būsiu tu.

Už neatsargų juoką ir žodžius,
Už melą ir už aistrą, patikėk,
Ir už ašaras, kurios negreit nudžius,-
Už viską tenka skaudžiai sumokėt.

Aš esmi žmogus,
Didžiai turtingas,
Nieko nebijau,
Ba išmintingas.
Turiu arklį, gražų palvą,
Mokslas nelenda į galvą,-
Ko man daugiau reik?

Turiu marškinių
Viso penkeris,
O užsisegiot
Šniūrelius kelis.
Nors jie yra nuobrukiniai,
Bet atrodo kaip šilkiniai,-
Dailiai atrodo.

Turiu kepurę
Aš labai diktą,
Nuo senų tėvų
Ji man palikta:
Viršus siūtas kailių lapių,
Aplink galions iš kanapių,-
Dailiai atrodo.

Turiu skrandukus
Iš skūrų lapių,
O pasijuosiu
Diržu kanapių.
Rudinukė išnešiota,
Pelių kailiais išvedžiota,-
Vis po šiai madai.

Aš turiu kelnes,
Aiškiai raudonas,
Kai jom apsiaunu,
Sako, kad ponas,-
Man palikta tėvų tėvo,
Aš nebijau blogo vėjo,
Kai jom apsiaunu!

Turiu čebatus
Angelskos skūros,
O ant jų lopų -
Devynios poros:
Ilgi aulai - pusė sprindžio,
Padų nėra - galiu mindžiot
Drąsiai ir smagiai.

Tas mano palvys -
Tai gražus arklys,
Metų turi jis
Trisdešimt ir tris:
Kreivos kojos, ilgas kaklas,
Ant abiejų akių aklas,-
Nieko nemato
Ir nesibaido!

Uždedu balną
Iš liepos skūros,
O kai reik užsėst -
Lipu ant tvoros.
Dailiai joju, šonus plakdams,
O jis bėga nesustodams
Žingine kaip žaibs.

O kai aš jojau
Viduriu kelio,
Žiūriu - ateina
Jauna mergelė.
Tprū, sustabdžiau žirgą palvą,
Linkterėjau į ją galvą,-
Noriu pakalbėt.

Aš išsitraukiau
Ragą tabokos,
Daviau pauostyt
Mergelei tokios.
Kai tabokos ji užtraukė,
Kaip kačiukė susiraukė
Ir sakė - apči.

Vai, tu, mergele,
Kokia tu graži:
Lūputės storos,
Dantukai reti.
Nors esi ne mūsų krašto,
Imki moterystės naštą,
Tekėk už manęs.

Ir ne po ilgo
Buvo veselia,
Prispaudėm sulos
Pilną bačkelę.
Gėrėm, ūžėm, baliavojom,
Aplink pečių strapaliojom -
Tai linksma buvo.

Gavau pasogos
Atmuštą kaltą,
Kačiukę juodą,
Šuniuką margą.
Kaltu žuvis meškerioju,
Pačiai šonus išvanoju,
Dailiai gyvenu!

O jeigu kada teks
Pro šalį važiuot,
Prašome užsukt,
Nepasididžiuot,-
Užu pečiaus pasodinsim,
Ožkos sūriu pavaišinsim,
Vaikai padainuos.

Aš nupirksiu batukus tau -
Bus raudoni, labai gražūs!
Bet sunku bus išsirinkti,
Nes kojytės labai mažos.

Jei nori, vyksime mes į marias!
Jei nori, vyksime mes į marias!
Žiūrėk, kaip šoka, žiūrėk, kaip šoka!
Žiūrėk, kaip šoka, žiūrėk, kaip šoka.
Žiūrėk, kaip šoka ir šokt nemoka -
Kojytės mažos batais raudonais!

Aš nunešiu meistrui Pedro,
Kad sidabru juos ataustų,
Kad šilkais išsiuvinėtų -
Ir kojyčių tau nespaustų.

Jei nori…

Aš su savo boba išėjau grybauti,
Radau baravyką, negaliu išrauti.

Aš su savo boba - Morta. (2 k.)

Mano bobutė labai silpna buvo,
Beraudama grybą ir pati sugriuvo.

Išsivirsim grybus, nugraibysim taukus,
Duosime šeimynai, kuri dirba laukus.

Ką nesuvalgysim, į terbas sudėsim,
Važiuosim kermošiun, užkandos turėsim.

Oi jūs, grybai, grybai, jūs patieka mano,
Kas jūsų nevalgo, nieko neišmano.

Aš toriejau koina seną,
Veizu - bestija jau stena. (2x2 k.)
Ukvei - bum!
Ukvei vei vei - bum bum bum!
Ukvei ukvei ukvei bum
Čir vir vir vir bum bum bum. (2x2 k.)
Jiemiau dalgį nu pastuogis
Veizu - bestija nuspruogis!

Kasiau doubi plati, gėli,
Kad palaiduočiau bestėji.

Vuo ta oudega kap mėit(a)s -
Nabužteka doubie vėit(a)s.

Aš ton oudega nukėrsu
Ėr bestėja sutalpėnsu.

Ateina naktis,
Saulė jau nuslinko
Nuo kalnų,
Nuo miškų,
Nuo laukų.
- Saldžių sapnų! Užmiki.
Dievs yr čia!

Atgimė Tėvynė, gimėme ir mes,
Metai išaugino skautiškas eiles.
Viską mes pašvęsim Lietuvai mielai!
Motina ji mūsų, o mes jos vaikai!

Ei, pirmyn, į Tautinę stovyklą,
Ten paspausim broliškai rankas,
Tai geriausia skautiška mokykla,
Ten supinsim darbą ir dainas.

Tautinė stovykla sušaukė visus,
Panemunės šilas priglaudė svečius.
Laužas tegul jungia skautiškas širdis,
Liepsnos tegul neša dangun mūs mintis.

Atskrend sakalėlis
Per žalią girelę,
Atmušė sparnelius
Į žalią eglelę. (2x2 k.)

- Pažiūrėk, mergele,
Į sausą eglelę:
Kai pradės žaliuoti,
Tai tu būsi mano.

Sausoji eglelė
Žaliuoti pradėjo -
Kur gi tas bernelis,
Kurs mane mylėjo?

Ar už jūrių marių,
Ar už vandenėlių,
Ar kitas mergeles
Mylėti pradėjo?

Nei už jūrių marių,
Nei už vandenėlių,
Tik kitas mergeles
Mylėti pradėjo.

Atskrido paukštelis
Ant medžio šakos,
Čiulbėjo, ulbėjo
Kaip mudu abu.
Pirmyn, atgal,
Kairėn, dešinėn,
Aukštyn, žemyn
Kaip mudu abu. (4x2 k.)
Nutūpė paukštelis...

Susuko lizdelį...

Padėjo kiaušinį...

Perėjo paukštelis...

Nuskrido paukštelis
Nuo medžio šakos,
Čiulbėjo, ulbėjo
Kaip mudu abu.

Augo girioj ąžuolėlis, (2 k.)
Augo girioj ąžuolėlis,
Pas tėvelį sūnaitė(lis). (2 k.)

Rūpinosi tėvužėlis,
Rūpinosi tėvužėlis,
Kad jo mažas sūnaitė(lis).

- Nesirūpink, tėvužėli,
Nesirūpink, tėvužėli,-
Užaugs tavo sūnaitė(lis).

Užaugs tavo sūnaitėlis,
Užaugs tavo sūnaitėlis,
Bus Lietuvos kareivė(lis).

- Man nereikia kareivėlio,
Man nereikia kareivėlio,
Man tik reikia artojė(lio).

- Nepabuvęs kareivėliu,
Nepabuvęs kareivėliu,
Nebus geras artojė(lis).

Augo girioj liepužėlė,
Augo girioj liepužėlė,
Pas motulę dukružė(lė).

Rūpinosi motinėlė,
Rūpinosi motinėlė,
Kad jos maža dukružė(lė).

- Nesirūpink, motinėle,
Nesirūpink, motinėle,-
Užaugs tavo dukružė(lė).

Užaugs tavo dukružėlė,
Užaugs tavo dukružėlė,
Bus Lietuvos šokėjė(lė).

- Man nereikia šokėjėlės,
Man nereikia šokėjėlės,
Man tik reikia audėjė(lės).

- Nepabuvus šokėjėle,
Nepabuvus šokėjėle,
Nebus gera audėjė(lė).

Augo kieme klevelis,
Augo kieme žaliasai.
Po tuo klevu, po žaliuoju,
Gul bernelis jaunasai. (2x2 k.)
Viens du trys, graži Lietuva,
Kaip gėlelė žydi visada.
Nepapūski, vėjeli,
Nepapūski, šiaurasai,
Nepajudink klevo šakų,
Nepabudink bernelio.

Ir papūtė vėjelis,
Ir papūtė šiaurasai.
Pajudino klevo šakas,
Pabudino bernelį.

Kelkis, kelkis, berneli.
Kelkis, kelkis, jaunasai.
Laikas joti į karužę,
Ginti laisvę Lietuvos!

Tautinės stovyklos daina 1968 m.

Tautinėj stovykloj uždegėm ugnis,
Jungias mūsų gretos, mintys ir širdis.
Aukso jubiliejų su skambia daina
Švenčiame šiandieną skautų šeimoje.

Tegu dega ir liepsnoja aukure ugnis;
Tegul artimui vis plaka skautiška širdis!

Gintaro krantuose, Nemuno šiluos
Mokėsi ir augo skautės Lietuvos.
Laisvėje saulėtoj ar svečiam krašte
Visad plėvesuoja vėliava žalia.

Tegul dega ir liepsnoja aukure ugnis
Ir tėvynei tegul plaka skautiška širdis!

Dangiškasis Tėvas laimina visus,
Sugrąžins Jisai mums tėviškės namus.
O širdyse mūsų, kaip dangaus šviesa,
Visad tegul žydi žalioji rūta.

Visad tegul žydi žalioji rūta.

Visi vaikai vaikučiai,
Smalsutės ir smalsučiai,
Smalsaukit ir keliaukite
Australijon visi.

Pilna visa Australija
Bananų, mandarinų,
Pilna visa Australija
Ledų ir apelsinų.

Galėsit ten miegoti,
Vartytis pataluose,
Galėsit ten klausytis
Pasakos ilgos.

Valio, valio Australijai, (3 k.)
Australijai valio.

Kaip brangi esi žemė tu gimta,
Nors būnu toli, tau širdy vieta.
Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos,
Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos.
Nors esi maža, bet esi didi,
Nemuno vaga - tai tava širdis.

Ar diena žiemos, ar naktis rudens,
Tavo šilumos man užteks gyvent.

Balnokim, broliai, žirgus, (3 k.)
Reiks karan joti. (2x2 k.)

Paduok, sesule, kardą,
Reiks priešą kirsti.

O jeigu aš negrįšiu,
Žirgelis parneš.

Ant mano smėlio kapo
Berželis žaliuos.

O tam žaliam beržely
Gegulė kukuos.

O toj raiboj gegulėj
Širdelė plazdės.

O toj mažoj širdelėj -
Visa Lietuva.

O toj visoj Lietuvoj
Lietuviai dainuos.

Koks vakaras ilgas, kaip šiandien man gelia,
Nuskink man jazminą, baltoji varnele.
Nuskink man jazminą balčiausių žiedų,
Sakyk man, kad žemėj tavęs nerandu.

Koks vakaras ilgas, tokio nemačiau.
Nuskink man jazminą, varnele, greičiau.
Nuskink man žiedelį iš pat pažemės,
Nuskink, savo lūpom žiedus pažymėk.

Koks vakaras ilgas, baltoji varnele,
Nuskink man jazminą, ne baltą - tai žalią.
Nuskink man jazminą... Neskinki, nereikia!
Baltoji varnele, atskrisk ar ateik.

BIJŪNöLIS ŽALIAS
Bijūnėlis žalias,
Bijūnėlis gražus.
Bijūnėlio žali lapai,
Raudoni žiedeliai. ] 2x2 k.

Bijūnėlį lenkiau,
Gražų žiedą skyniau.
Gražiais žiedais bijūn÷lio
Galvelę dabinau.

Ėjau per kiemelį,
Pro vyšnių sodelį.
Ir sutikau bernužėlį
Vyšnelių sodely.

Bernužėlis jaunas,
Bernužėlis gražus,
Bernužėlio, kaip bijūno --

Raudoni veideliai.
Ėjau per dvarelį,
Pro rūtų darželį,
Ir sutikau mergužėlę
Rūtelių daržely.

Mergužėlė jauna,
Mergužėlė graži,
Kaip radastos žiedužėliai
Mergelės veideliai.

Boružėlė septyntaškė, lia lia lia lia,
Panaši į mažą braškę, lia lia lia lia.
Lia lia lia lia, lia lia lia lia lia,
Lia lia lia lia lia lia.
Boružėlė lipa delnu, lia lia lia lia,
Jai atrodo - kopia kalnu, lia lia lia lia.

Kai ant delno jai įgrysta, lia lia lia lia,
Užsimano ji nuskristi, lia lia lia lia.

Boružėlė geria kavą, lia lia lia lia,
Jai atrodo, kad kakavą, lia lia lia lia.

Boružėlė valgo blyną, lia lia lia lia,
Jai atrodo - cepeliną, lia lia lia lia.

Kiek taškelių ant sparnų, lia lia lia lia,
Tiek savaitėje dienų, lia lia lia lia.

Man atrodo - valgiau braškę, lia lia lia lia,
Pasirodo - septyntaškę, lia lia lia lia.

Brisk per upę, brisk per upę, brisk per upę Šaltuoną, je!
Pasikaišę, pasikaišę, pasikaišę, sijuoną. Je!

Šešios žąsys, šešios žąsys, šešios žąsys ant keima, je!
Anei veina, anei veina, anei veina žusina. Je!

Kam tos žąsys, kam tos žąsys, kam tos žąsys ant keima, je!
Jei nė veina, jei nė veina, jei nė veina žusina. Je!

Šešios bačkos, šešios bačkos, šešios bačkos ant stala, je!
Anei veina, anei veina, anei veina pijuoka. Je!

Kam tos bačkos, kam tos bačkos, kam tos bačkos ant stala, je!
Jei nė veina, jei nė veina, jei nė veina pijuoka. Je!

Šešios mergos, šešios mergos, šešios mergos ant šeina, je!
Anei veina, anei veina, anei veina vainika. Je!

Šeši bernai, šeši bernai, šeši bernai ant šeina, je!
Anei veina, anei veina, anei veina razumna. Je!

Kam tas razums, kam tas razums, kam tas razums ant šeina, je!
Jei nė veina, jei nė veina, jei nė veina vainika. Je!

Buvo gera gaspadinė,
Gero vyro žmona,
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.
O cha cha cha, o cha cha,
O ja ja ja, ja ja,
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.

Prireikėjo gaspadoriui
Į turgų važiuoti,
Sūris buvo nesudžiūvęs,
Negalėjo duoti.
O cha...

Išsirengė gaspadorius
Į didžią kelionę,
Gaspadinė, namie likus,
Darė sau storonę.
O cha...

Prisikvietus daug berniokų
Vaišino arielka,
Traukė sūrį nuo lentynos,
Dėjo ant tarielkos.
O cha...

Parvažiavo gaspadorius,
Į lentyną žiūri,
Klausinėja gaspadinę:
- Kur padėjai sūrį?
O cha...

- Aš jį pati numečiau,
Traukdama sermėgą,
O tas šuva, besarmatis,
Ėmė ir suėdė.
O cha...

Gaspadorius vijo šunį
Iki kiemo vartų
Gaspadinė susirietus,
Juokės šimtą kartų.
O cha...

O pavasari malonus,
O pavasari gražus,
Tu toks mielas, paslaptingas,
Tu atgaivini jausmus. (2x2 k.)

O, pavasari, skubėki
Širdį mano nuramint.
Širdžiai ilgesio nereikia
Pirmą meilę sugrąžint.

Ten, kur žalias vasarojus,
Teka upė šniokšdama,
Ir armonika raudojo,
Stiprių rankų traukiama.

Buvo naktys švento Jono,
Laužai degė paupy,
Buvo linksma ir malonu
Pirmą meilę prisimint.

Tu neklausk, kam aš nešioju
Baltą gėlę atlape,
Kieno vardą aš išpjoviau
Į žilvytį ties upe.

Baltas žiedas nekaltybės,
Jis nešiojamas visų.
Tavo vardą pirmutinį
Aš išpjoviau ant šakų.

Kaip paukštelis prie paukštelio,
Kaip gėlelė prie gėlės,
Taip širdelė prie širdelės
Vienąkart nurimt turės.

Būčiau nekalbėjus,
Nekalbėjus, ne! (2x2 k.)
Gražios buvo jo akelės -
Susigundžiau! (2x2 k.)

Būčiau nemylėjus,
Nemylėjus, ne!
Dailus buvo bernužėlis -
Susigundžiau!

Būčiau su juo nėjus,
Su juo nėjus, ne!
Aiškiai švietė mėnesėlis -
Susigundžiau!

Būčiau nebučiavus,
Nebučiavus, ne!
Saldžios buvo jo lūpelės -
Susigundžiau!
Carvė
Prie rytinio ekspreso į Palangą
Kelionmaišy carvę kažkas atsitempė.
Konduktorius baisiai išbalo
Ir veikiai be sąmonės vargšas išsitiesė.
Vairuotojas klausia:
- Kiek valandų?
Sako: - Man grafikas...
ir laikas išvykti!
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.

Susimetėm carvei bilietui,
Konduktorių į vidų įsitempėm,
O prie Kryžkalnio jis atsigavo -
Ir ėmė patrakėlis šaukti...
Sako: - Kurgi šitai matyta,
Su ragais ir dar į Ikarusą!
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.

Prie miško nuleido padangą:
Vyrai į kairę, o damos į dešinę...
Carvę lyg tarp kitko išsivedė -
Liepė jai čia pasilikti,
O carvė sako:
- Kurgi šitai matyta,
Su carvėm šitaip kiauliškai elgtis...
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.

Ir buvo dienos margos
Ir naktys baisiai gilios,
Gegužis vyšniom linko,
Laukus žiedų pripylė.

Rugiais per lauką plaukėm
Ir vargu netikėjom,
Akim išraižėm dangų
Kalbas kalbėjom vėjams.
Nebežinau, kas daros,
Oi ta dalia dalužė,
Ir kas mane nugirdė:
Ar tu jau, ar gegužis?
Abu tą džiaugsmą žingsniais
Lygiom dalim dalinom,
Dangus žaibais žėrėjo,
Lietus lelijom lijo.

Dabar tiktai beliko
Vieni prisiminimai,
Nes mūsų meilė buvo
Tiktai vaikų žaidimai.

Nenori, nemyli - nereikia,
Neprimink man žydrynės ir saulės.
Smelkia lietūs ir dvelkia migla -
Toks jau man pažadėtas pasaulis.
Lai vėjas teškia į veidą lietų,
Geriausias oras - dargana.
Nesakyk - viskas grįžta atgal,
Ir neklausk obels žiedo, ko liūdi.
Ir kodėl vien tik vėjas mane
Taip liūdnai į kelionę palydi.

Tu delnų nelaikyk po lašais,
Nebučiuok obels žiedo tu balto.
Ir negrįžk, jeigu jau išėjai,
Nenupūsk pienės pūko nekalto.

Dar nejok, dar sustok, dar mėnulis teka. (2 k.)
Aš girdėjau, aš girdėjau, ką tėvelis šneka. (2 k.)

Žada mane, žada mane už to senio duoti.
Aš to senio nemylėsiu, už jo netekėsiu.

Per tris dienas, per tris naktis dūmuose laikysiu.
O ketvirtą, o ketvirtą šarmu pagirdysiu.

Dar nejok, dar sustok, dar saulutė teka.
Aš girdėjau, aš girdėjau, ką motulė šneka.

Žada mane, žada mane už bernelio leisti.
Aš bernelį tai mylėsiu, už jo ištekėsiu.

Per tris dienas, per tris naktis pataluos laikysiu.
O ketvirtą, o ketvirtą vynu pagirdysiu.

Daug, daug dainelių, mieloji sese,
Tau padainuoti seniai žadu.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų. (2x2 k.)

Eik šen, sesute, duok baltą ranką,
Pakelk, mieloji, melsvas akis.
Aš tau priminsiu tėvynę brangią,
Priminsiu tylias, ramias naktis.

Kartu užaugom, kartu pražydom,
Senoj bakūžėj sodžiaus gale.
Tu jaunas dienas praleidai vėjais,
Kaip rūta dygus buvai žalia.

Tave motulė dainų išmokė,
Dailiai supinti gelsvas kasas.
Mane tėvelis žagre išmokė
Derlingoj žemėj versti vagas.

Ir kai sugrįšim į tėviškėlę,
Tau padainuosiu dar daug dainų.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.

Daužkim daužkim bokalus

Ten, prie soboro aukštai,
Skamba vyno buteliai
Ir studentų būriai sukinėjasi.

Pried.:
Daužkim daužkim bokalus,
Drąsą žadina alus,
O studentų būriai sukinėjasi.

O šventasis Gabrys
Ant soboro besėdįs,
Visąlaik iš studentų jis juokiasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

Dievas Gabrį nubaudė,
Nuo soboro numetė,
Kam jisai iš studentų vis juokiasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

O šventasis Mikita
Gavo nosin su plyta,
Kam jisai iš studenčių vis juokiasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

Ten, ant kalno, dideli
Stovi rūmai KPI,
Ir studentų būriai sukinėjasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

Saulė spindinčią galvą kelia, dvelkia vėjas neramus
Ir į tolimąjį kelią šiandien jis vilioja mus.
Kur kelionė, ten daina, ten jaunystės šypsena,
O būry gerų draugų bus visiems labai smagu.

Tyliai snaudžia eglynėlis žalio ežero pakrašty
Ir vilioja mus prikėlęs giedras nerimas širdy.

Debesėli, debesėli, kur tu mus vedi,
Gal tu ilgesį, gal meilę, gal dainas žadi?
Tu palauki, tu palauki, neskubėk
Ir į tolį, mus palikęs nepabėk.

Žalias, žalias eglynėlis ir vanduo gaivus
Dar tik kviečia kurti laužą, pailsėti mus
Lig vėlumos mūsų dainos skambės,
O rytoj į kelionę jos ir vėl palydės.

Nuo rasos apsunkę smilgos dvelkia pievos medumi,
Ir beržai kažko dar ilgis ryto tolin žvelgdami.
Kur kelionė, ten daina, ten jaunystės šypsena,
O būry gerų draugų bus visiems labai smagu.
DIEVUI TAU - TĖVYNE IR ŽMONIJAI
Pirmosios Akademikų skautų stovyklos daina

Dievui, Tau - tėvyne ir žmonijai
Skiriam visą meilę mūs širdžių.
Mes teturim mokslą ir jaunystę
Esam skautai be savų miškų.

Ten kai mes laisvais keliais žyguosim,
Mus lydės paukšteliai su daina.
O kai mes žygiuodami dainuosim
Su mumis dainuos ir Lietuva! 2x2 k.

Mūsų mintys lekia baltu vyčiu,
O krūtinę puošia lelija.
Dainą jauno ilgesio supintą
Teišgirs kilnioji žmonija.

Ten kai mes…

Dieną tą kai močios vėl šypsosis,
Mes sugrįšim tėviškės paguost;
Jai pakelti palenktą jos galvą
Mūsų darbo vainiku papuošt!

Ten kai mes…

Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Juk neužmigsim, vis tiek neužmigsime.
Šitokį vakarą, šitokį lietų
Kaipgi paliksim, kaipgi paliksim?
Reikia draugą turėti,
Būtinai reik turėti
Nors vienintelį draugą,
Kad galėtum tikėti,
Kad galėtum mylėti,
Kad galėtum išsaugoti,
Kad galėtum ištarti:
- Tu man vis dėlto draugas.
Tu neišdrįsi manęs palydėti,
Aš neišdrįsiu tavęs paprašyti.
Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Kol nenustos taip beprotiškai lyti.

Lašas po lašo tą lietų surinksime,
Veidus nuprausim tame lietuje.
Niekas nekaltins, jei išsiskirsime,
Niekas neteis, jei liksim drauge.

Nors mes kartu ir buvom neilgai,
Draugystės laužas degs mums amžinai.
Kiek draugų, kiek naujų veidų,
Žydra banga, saulė raudona.

Ir oš vėl čia jūra paslapčia,
Dainuos kiti, saulę leisdami.
Mūs nebus, liks tik ši daina,
Žydra banga, saulė raudona.

Aš be tavęs kaip jūra be bangų,
Aš be tavęs kaip paukštis be sparnų.
Neišeik, prašau, bus labai sunku,
Juk tu žinai - aš tave myliu.

Dukrele slugele, kas kamaroj braška? (2 k.)
Motule širdele, katins pelį pjaun. (2 k.)

Dukrele slugele, kodėl tokia balta?
Motule širdele, baltą sūrį valg.

Kad sūrį valgytai, tai tokia nebūtai.
Motule širdele, labai kietas buv.

Dukrele slugele, kodėl tokia stora?
Motule širdele, žalius žirnius valg.

Kad žirnius valgytai, tai tokia nebūtai.
Motule širdele - išbrinko.

Dukrele slugele, gal daktaro reikia?
Motule širdele, gal reiktų.

Daktaras ant kiemo - vaikelis ant rankų.
Motule širdele - stebuklai.

Du gaideliai, du gaideliai
Baltus žirnius kūlė.
Dvi vištelės, Dvi vištelės
Į malūną vežė .2x2 K.
Ožys malė, ožys malė,
Ožka pikliavojo,
O ši trečia ožkytėlė
Miltus nusijojo.

Musė maišė, musė maišė,
Uodas vandens nešė.
Saulė virė, Saulė virė,
Mėnesėlis kepė.

O mes valgėm, o mes valgėm
Gardžią žirnių košę,
Susisėdę apie stalą,
Kėdėj atsilošę.

Gied' gaidelis kaka-ryko
O vištelė kvaksi,
Uodas zirsia, musė kanda,
Oželiukai trepsi.

Kiek daug gražių dainų,
Bet gražiausios mano tėviškėj.
Su daina aš gyvenu:
Koks gi tu dzūkas be dainos?
Vieškelio vingiuos supas berželiai,
Šypsosi saulė danguje.
Mes esam dzūkai, girių karaliai.
O Karalienė - Dzūkija!
Kiek daug žalių girių,
Bet žaliausios mano tėviškėj.
Girios oš, girios žaliuos,
Kur aš gyvenčiau, jei ne jos!

Kiek daug gerų žmonių,
Bet geriausi mano tėviškėj.
Dzūkas paguos, ranką paduos,
Dzūkas tau širdį atiduos.

Eisim, broleliai, namo, namo,
Jaunieji broleliai, namo, namo.

Rasim tėvulį belaukiantį,
Rankoj dirželį belaikantį.

Eisim, sesulės, namo, namo,
Jaunosios sesulės, namo, namo.

Rasim motulę belaukiančią,
Rankoj rykštelę belaikančią.

Eisva musu abudu (2 k.)
Žaliojon giružėn abudu. (2 k.)

Kirsva musu abudu
Žaliąsias liepužes abudu.

Pjausva mudu abudu
Plonąsias lentužes abudu.

Darysva mudu abudu
Naująją lovužę abudu.

Klosva mudu abudu
Baltąją paklodę abudu.

Gulsva mudu abudu
Naujojon lovužėn abudu.

Darysva mudu abudu
Naująją vygužę abudu.

Vygiuosva mudu abudu
Mažajį vaikužį abudu.

Ėjau aš per gatvę labai plačią
Susitaręs sutikti savo marčią
Priėjęs prie sudaužyto lango
Netyčia užlipau aš ant stiklų

Atėjo pas mane vienas draugas
Plonas ir kūdas kaip koks šiaudas
Priėjęs prie mano radiogramos
Netyčia jis sudaužė plokšteles

Nustojo lyti taip atrodo
Saulė vėl jau pasirodo
Bet lietsargio aš nepakavosiu
Gal netyčia vėl pradės tik lyt

Buvau aš vakar diskotekėj
Žmonės nešoko, jie tik lėkė
Orkestras grojo na-na-hai-a
Netyčia ant grindų aš paslydau

Ėjau pieva, tokia žalia pieva,
Už to kupsto užkliuvau, užkliuvau,
Pakėliau galvą, tą sunkią galvą,
Gėlėms tariau:

- Einam, gėlės, su manim išgert!
Pasigėrus apsiverkt, apsiverkt.
Gal kada nors suklupsite ir jūs
Taip, kaip šiandien aš.

Ėjau mišku, tokiu tamsiu mišku,
Už to kelmo užkliuvau, užkliuvau.
Pakėliau galvą, tą sunkią galvą,
Medžiams tariau:

- Einam, medžiai, su manim išgert!
Pasigėrus apsiverkt, apsiverkt.
Gal kada nors suklupsite ir jūs
Taip, kaip šiandien aš.

Parėjau namo, uždariau duris,
Už to slenksčio užkliuvau, užkliuvau.
Pakėliau galvą, tą sunkią galvą,
Žmonėms tariau:

- Einam, žmonės, su manim išgert!
Pasigėrus apsiverkt, apsiverkt.
Gal kada nors suklupsite ir jūs
Taip, kaip šiandien aš.

Ėjo senis lauko arti,
Pasiėmęs pypkę karčią.
Oi lylia, oi lylia (3 k.)
Dainuok linksmai.
Ėjo senis tuo keleliu,
Dėjo pypkę ant kelmelio.

Ėjo boba tuo keleliu,
Rado pypkę ant kelmelio.

Ei tu, boba, nekvailioki,
Mano pypkę atiduoki.

Mano pypkė kukavinė,
O cibukas misinginis.

Suraizgyta, sumazgyta -
Kur aš gausiu tokią kitą.

Jei dainuosim iš natų,
Tai išmoksim daug dainų.
Sol do la fa mi do re
Sol do la si do re do.

DO - tai saulė danguje,
RE - švelnus jos spindulys,
MI - tai rytmečio žara,
FA - tyra svajų šalis,
SOL - tai vyturio daina,
LA - dangaus žydra šviesa,
SI - ji ilgesio pilna,

Štai ir baigėsi gama.
Kartokim...

Do mi mi, mi sol sol,
Re fa fa, la si si.

Gaudeamus igitur,
iuvenes dum sumus! (2 k.)
Post iucundam iuventutem,
Post molestam senectutem
Nos habebit humus. (2 k.)

Vita nostra brevis est,
brevi finietur;
Venit mors velociter,
Rapit nos atrociter,
Nemini parcetur.

Vivat academia,
vivant professores!
Vivat Rector et Prorector,
Quivis noster est protector,
Et omnes collegae.

Vivat et res publica,
et qui illam regit!
Vivat nostra civitas,
Maecenatum caritas,
Quae nos hic protegit!

Vivant omnes virgines,
faciles formosae!
Vivant et mulieres,
Tenerae, amabiles,
Bonae, laboriosae!

Jei nori tu iš tikro pasiekt svajonę savo -
Geltonas kelias veda keliaut ir nugalėt.
Duok, mielas drauge, ranką - kartu smagiau keliauti,
Kartu kliūtis įveiksim, kol kelias pasibaigs.

Reikia proto Šiaudinei Kaliausei,
Geležiniam Medkirčiui - širdies,
Nori būt drąsus Bailusis Liūtas,
Ir mergaitė ieško namų.

Geltonų plytų kelias kiekvienam nutiestas
Į svajonių miestą, kur smaragdai žėri.
Eiki juo, nesustoki, kelio galą priėjęs
Tu draugus pažinsi, kur smaragdai žėri.

Paspausim viens kitam rankas
Ir išsiskirsim.
Ir išsiskirsim gan ilgam,
Bet neužmiršim:
Kad gėlės nuvysta,
Marmuras sudūžta,
Bet tikra draugystė
Niekada nežūsta...
Šalu lalu lalu la la
Šalu lalu lalu la
Naujus draugus tu susitiksi,
Bet mūsų neužmiršk,
Bet mūsų niekad neužmiršk,
Ir visąlaik atmink:
Kad ...

Giedu dainelę, savo giesmelę
Apie rūpesčius, vargelius.
Lietuvos krašto, ne tiek iš rašto,
Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų seneliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių
Ąžuolai švęsti kerojo.
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos lietuviai turėjo.

Gražių dainelių daug girdėjau
Tyliuoju vakaro laiku, (2x2 k.)
Bet kai į tolį jas lydėjau,
Nebuvo liūdna nei graudu. (2x2 k.)

Tik vieną dainą vakarinę
Širdis pamilo taip karštai.
Ir neberimsta, kol Aušrinę
Užmerkia brėkšdami rytai.

Gaili ji buvo kaip gegutės
Graudingos raudos tylumoj,
Graži kaip čiulbesiai lakštutės
Žaliam gojely sutemoj.

Aidužiai blaškėsi ir gaudė,
Ir žemė klausė jos maldos,
Ir vakarai, slapta nuraudę,
Taip nežėrėjo niekados.

Greitai, greitai laikas bėga
Gražių svajonių ir sapnų,
Miške balsas nuskambėjo,
Ir tiktai aidas girdis jo. (2x2 k.)

Greitai, greitai išvažiuosiu,
Paliksiu tave amžinai,
Gal daugiau jau nebegrįšiu -
Užmiršk, užmiršk, užmiršk, prašau.

Užmiršk, be keršto be piktumo,
Užmiršk praėjusius laikus.
Užmiršk, kad aš tave mylėjau,
Užmiršk, užmiršk, užmiršk, prašau.

Aš paslaptauti nemokėjau
Ir atviros širdies buvau,
Bet tavo būti negalėjau,
Atleisk, atleisk, atleisk, prašau.

Griežle, griežlele, mano mylima, mano mylima,
Į papartyną neviliok manęs, neviliok manęs.
Apynėliu apie kaklą vyniokis
Su griežle, su griežle, su griežlele. (2x2 k.)

Griežle, griežlele, mano mylima, mano mylima,
Dainuok dainelę rytą vakarą, rytą vakarą.
Ir susitiko susipynė mūsų širdys
Su griežle, su griežle, su griežlele.

Griežle, griežlele, mano mylima, mano mylima,
Į papartyną nusivesk mane, nusivesk mane.
Ten per dienelę suksim mes savo lizdelį
Su griežle, su griežle, su griežlele.

Visi drauge, visi kartu
Ne vieną vakarą, ne vieną dieną
Dalijomės džiaugsmu, skausmu
Ne vieną vasarą, ne vieną žiemą.
Kartu, vėl visi kartu,
Dainuosime „Ilgiausių metų“. (2x2 k.)
Minutės bėgs, daina nutrūks,
Ir mes paliksim šitą salę.
Už šitos salės durų slenksčio
Paliksime širdies dalelę.

Ir po žeme
Yra alaus,
Yra alaus
NatūrAlaus.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Tarp savo draugų.

Ir po žeme
Yra draugų,
Yra draugų,
Su jais smagu.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Tarp savo draugų.

Ir po žeme
Nėra mergų,
Nėra mergų,
Be jų ramu.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Be savo mergų.

Ir po žeme
Yra sliekų,
Yra sliekų
Labai skanių.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Tarp savo sliekų.

Išeinu, palieku tave, nepyk,
Išeinu, palieku tave, atleisk.

Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.

Norėjau atnešti Tau
Iš pievų, iš pievų laukinių bičių medaus.

Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.

Gal kada nors suprasi tu, ką norėjau tau pasakyt tada,
Gal kada nors suprasi tu, kad be pievų nebus medaus.

Ir gal tada
Vėl sugrįšiu aš,
Už lango vėl lis lietus,
Ir gal tada vėl bitės neš
Auksinį medų mums.

Aš sėdėjau ant didelio kalno
Lyg senas kelmas, apgaubtas rūku.
Ir visas žydintis kvapnus pasaulis
Miegojo nutviekstas žvaigždžių.
Mmm mmmmm mmmmmmm...
Pakalnėje žiogai dainavo
Ir tarakonai kėlė vestuves.
Visi svečiai garbingi suvažiavo
Į šitas iškilmes didžias.

Ten su plaštakėm dūko vėjas
Ir upėm liejosi midus.
Pametę galvas tarakonai šėlo
Gal kokius ištisus metus.
Oooo išėjau iš proto į žalias lankas,
Oooo išėjau iš proto, kas atgal parves?
O tu sėdėjai ant kito kalno
Pačiam pasaulio pakrašty viena.
Tas liūdnas vakaras tavęs pagailo
Ir kalnu pavertė mane.

Išėjo tėvelis į mišką,
Išėjo motinėlė į mišką,
Išėjo tėvelis, išėjo motinėlė,
Išėjo visi vaikai į mišką. (2x2 k.)

Pamatė tėvelis pelėdą,
Pamatė motinėlė pelėdą...

Nušovė tėvelis pelėdą,
Nušovė motinėlė pelėdą...

Parnešė tėvelis pelėdą,
Parnešė motinėlė pelėdą...

Nupešė tėvelis pelėdą,
Nupešė motinėlė pelėdą...

Iškepė tėvelis pelėdą,
Iškepė motinėlė pelėdą...

Suvalgė tėvelis pelėdą,
Suvalgė motinėlė pelėdą...

Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą,
Išgalvojau jūrą ir kai ką daugiau,
Išgalvoti paukščiai retkarčiais pagieda
Išgalvotą giesmę, ir gyvent smagiau.

Išgalvojau viską, ko esu netekęs,
Kelią, gražią viltį ir kai ką daugiau.
Man ilgai šypsosis išgalvotos akys,
Išgalvotos lūpos, ir gyvent smagiau.

O kai nebeliks tikėjimo nė lašo,
Ir kančia į kūną tyliai įsibraus,
Išgalvosiu viltį, kad ir labai mažą,
Bet ir vėl gyventi bus, žinok, smagiau.

Tu padainuok, šaunus bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
O tau pritars javai nunokę
Ir senas gluosnis prie namų.

Neliūsk jei tyli, jei nemyli,
Graži gėlė ne tik rūta...
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo daliai ji skirta.

Geriau pašvilpauki, bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų...
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut tyliai prie namų.

Ant klevo gonkų saulė tviska,
Gražu darželyje sesers,
Tu padainuok, berniok išblyškęs,
Sesuo ir vėjas tau pritars...

Grįžtu namo. Kol saulė dar nenusileido -
Kol dar matau šešėlį savo kelyje,
Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido
Ir nebandysiu atsidust pakelėje. (2x2 k.)

Padėk man, Viešpatie, nesibijot pavojų,
Neieškau dvasiai poilsio, kūnui - atgaivos,
Kelionė tolima, o aš labai vėluoju -
Greičiau į Lietuvą! Aš pasiilgau Lietuvos.

Greičiau į tėviškę - į savo meilės kraštą -
Ten mano Kryžių kalnas, vyturio dangus.
Ten skamba žodis kaip giesmė, kaip Šventas Raštas -
Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu.
Į RYGĄ, Į RYGĄ!
Kur tos jaunos mergos dings? (2 k.)
Į Rygą, į Rygą, į cukierkų fabriką. (2 k.)

Kur tie jauni bernai dings?
Į Rygą, į Rygą, į arielkos fabriką.

Kur tos senos bobos dings?
Į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką.

Kur tie seni diedai dings?
Į Rygą, į Rygą, į tabokos fabriką.

Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vieversių.
Ten prakaitas aplieja žmones
Prie vasaros sunkių darbų,
Ir prastas parėdas marškonis
Apdengia sąnarius visų.
Bet tave meiliai pavaišina,
Kai tik nueisi į svečius, -
Ten tave myli valgydina,
Kiek tik daleidžia išteklius.
Ir grakščios tos šalies merginos
Ten žydi vis konopuikiau...
Šalis ta L i e t u v a vadinas.
Bet aš - neilgai ten buvau...
Atsimenu, kada į guolį
Saulutę prašo vakarai
Ir gieda lietuviai varguoliai,
Nes pabaigti dienos darbai...
Kaip tąsyk mergos veidą skaistų
Prie rūtų lenkia kvepiančių,
Dainuodamos jas meliai laisto,
Lelijų skinas žydinčių...
Atsimenu, kaip vakars šiltas
Po vasaros kaitrios dienos
Ir oras, ramumu išpiltas,
Nenoroms traukia prie dainos...
Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia,
Ir užgirdėt toli toli...
Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia,
Bet pats užmigti negali...
Kaip upės vandens, mislys teka,
Idėjos reiškiasi galvoj;
Gamta su tavim, rodos, šneka;
„Gražu, gražu mūs Lietuvoj...“
O tėviške! Koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, -
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai…

III Tautinės stovyklos daina 1948 m.

Juokiasi saulė ir džiūgauja girios,
Skamba jaunatviška skautų daina;
Skelbti brolybės j dangų pakyla
Blaškoma vėjo žalia vėliava!

Vė­jas skun­dą, vė­jas skun­dą (2 k.)
Vėjas iš rytų atneša į mus,
Skundą Panemunės vienišų šilų,
Vėjas vakarų teneša aidus
Tautinės stovyklos skautiškų dainų.

Daugelį metų šią vėliavą nešė
Žemėj savoj Lietuvos skautija.
Dievo, Tėvynės ir Artimo žygiui
Stojom atgimę kietoj tremtyje.

Vė­jas skun­dą…

Broliška meilė jėgų tepriduoda,
Viltį težadina laužo liepsna.
Skautai klajūnai sugrįš iš pasaulio,
Nemuno slėniuos skambės jų daina!

Vė­jas skun­dą…

Aš, toks vienišas jaunas jūreivis,
Mindau svetimo uosto gatves,
Ieškau knaipės, kur gaučiau išgerti,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2 k.)

Aš rūkau tiktai stiprią taboką,
Nesvarbu man, prie ko tai prives,
Mano laimė man sukelia juoką,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Štai tos durys, kur įpila vyno,
Kur dainuoja ir daužo taures.
Aš taip pat su visais jas daužysiu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Įeinu, tas duris atidaręs,
Ir, nužvelgęs visas merginas,
Atsisėdu į kampą prie stalo,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Kai viena tų merginų prieina,
Pajuntu jos aistringas rankas,
Dar įsipilu vyno į taurę,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Ji paklausia: „Ko ieškai čia, broli?
Negi tau taip negaila savęs?“
Atsakau jai, kad nieko nenoriu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Ji pasiūlo išeit pasivaikščiot,
Aš žinau, kur mane ji nuves.
Sutinku, nors gal to ir nereikia,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Tai jau buvo gal tūkstantį kartų,
Ji man taria: „Aš noriu tavęs.“
Aš jai pinigus duodu iš anksto,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Atsibudęs pro viešbučio langą
Pamatau savo laivo bures,
Išeinu neištaręs nė žodžio,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Aš, toks vienišas jaunas jūreivis,
Mindau saulėtas Nidos gatves,
Nežinau, ar kada čia sugrįšiu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Kai aš numirsiu, mane pakaskit
Po didele alaus bačka,
Kad bačkos kraną atsisukęs
Alutį maukčiau kaip šuva.

Jūs man varpais neskambaliokit,
Aš šito jūsų beprašau.
Verčiau bokalais pamojuokit,
Tai šimtą kartų bus geriau.

Jūs mano kapą apsodinkit
Aukščiausios rūšies tabaku,
O vietoj kryžiaus pastatykit
Pypkutę riestu cibuku.

Ant mano kapo nerašykit,
Kada gimiau, kada miriau.
Ant mano kapo parašykit -
Alutį maukdamas miriau.
KAI AŠ NUMIRSIU (ŽYGEIVIŲ)
Mieli draugai, kai aš numirsiu,
O žmonės sako, kad jau greit,
Kuprinę, kirvį jums paliksiu
Ir juodą katilą drauge.

Jūs man varpais neskambaliokit,
Aš jūsų šito neprašau,
Geriau „Laurenciją“ sušokit -
Tai šimtą kartų bus geriau.

Jūs man parinkit kapui vietą
Ant aukšto kalno, po egle,
Kad aš matyčiau laužo liepsną
Ir košę verdant katile.

Jūs ant paminklo nerašykit,
Kelintais metais aš gimiau,
Tiktai tris žodžius užrašykit,
Kad bekeliaudamas žuvau.

Kai aš turėjau
Šyvų kumelį,
Kas dienų jojau
Un tų panelį.
Oi ly lia ly lia,
Oi ly lia lia lia,
Kas dienų jojau
Un tų panelį.
O ta šyvoji,
Kad ją kur griausmas,
Tvorų išspyrė,
Rūtas sugraužė.

Kumela bėga,
Net balos teška,
Mano panytė
Batvinius raško.

Sijonas trumpas,
Vos ligi kelių,
Veidas raukšlėtas,
Pilnas dulkelių.

Mano kumelė
Vos ją pamatė,
Ausis pastatė,
Kojas pakratė.

Kai aš turėsiu,
Kitų kumelį,
Daugiau nebjosiu,
Un tų panelį.

Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad nebetelpam mes į tą laivą.
Kur dalijomės duona ir saule
Ir toks didelis buvo pasaulis. (2x2 k.)

Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad nebetelpam mes į tą laivą,
Ir mamas visa galva praaugę -
Mes jau tapom beveik suaugę.

Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad išaugome mes iš to laivo,
Kur galėjome nors truputį,
Nors trumpam savimi pabūti.

Man vasarą miške patinka:
Ten daug visokių kirmėlių,
Ilgų gyvačių čia nestinga
Anei gražuolių siurbėlių.

Štai šerno viduriai išvirtę,
Ten raitosi riebus žaltys,
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.
Kaip gražu miške, cho cho!
Vasaros laike, cho cho!
Paslaptinga, ilgu čia.
Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys,
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala galvažudys.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, -
Rasa ten laša nuo lelijų -
Lyg dalgio ašmenys - gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų.

Kokia tyla gyvybėn smelkias
Kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
Dainuodami - lyg mirdami!

Lig pašaknų ten pjauna širdį,
Ten teka vandenys liūdnai,
Ir dulkės vieškelių dar šiltos -
Tarsi sodybų pelenai.

Ant kalėdinės eglutės
Supas raibosios gegutės,
Nežinia, ką jos kukuoja,
Nežinia, ką iškukuos,
Šakomis keliauja voras,
Nuo žvakučių vaškas laša,
Tyška vaškas ant stalelio
Su vokais neatplėštais.

Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Stebuklingą vėrinėlį
Aršibaldo vaizdinių.
Kaip per ledą bėga pelės,
Kaip klastingai žybsi akys,
O už lango mėnuo dega,
Rūksta kraterių anga.

Į mane pro lango plyšį
Žvelgia dulkinas praeivis,
Ir per telefono kriauklę
Gaudžiant jūrą išgirstu.
Pasigirsta moters juokas,
Bet staiga garsai nutyla,
Ir iš radijo antenos
Kalas pamažu kulka.

Pakabinkit, pakabinkit
Neramios tylos girliandą,
Sprangią naikintuvų tylą,
Užrakintą po žeme.
Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės,
Sprangią naikintuvų tylą,
Užrakintą po žeme.

Kai nuo antkapių pakyla
Tarsi sielos baltos varnos,
Kyla rankos atsigniaužę
Jau apaugusios žieve.
Ant tų rankų krenta sniegas,
Pelenų šviesumo sniegas,
Šaltas sniegas, kuris byra
Iš akiduobių tuščių.

Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Baltą baltą nosinaitę
Nusišluostyti akims.
Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Baltą baltą nosinaitę
Nusišluostyti akims.

Kalėdų naktį tylią tavęs vienos aš laukiu,
Už lango eglės žilos, danguj pabertas auksas.
Kalėdų naktį tylią, kai sklinda žvakių kvapas,
Duris praverk nebyliai, ir pasakyk man: „Labas“.
Tą naktį, tą naktį, tą naktį,
Kai sniegas už lango žibės,
Aš noriu, kad tu man uždegtum
Žvakutę mano širdies.
Žinau kad ateisi, aš tavo žingsnių laukiu,
Ledinės gėlės skleisis, žvaigždė įkris į plaukus.
Kalėdų naktį šviesią sidabro varpas gaus,
Ir taip sulauksim dviese vidurnakčio gilaus.

Seniai seniai
Mus sužavėjo kalnai,
Ir žiemą, vasarą
Keliaujam mes tenai.
Kalnai, kalnai,
Kas jūsų grožį apsakyti gali,
Šaukia toliai mėlyni kalnų
Palypėt lyg debesų.
Greičiau, greičiau
Ateitų ta diena,
Kada kalnai
Atsiduria šalia.

Seniai, seniai
Mus žavi tie kalnai,
Taiga, miškų takai
Sapnuojasi dažnai.

Kai tykus vakaras ateina,
Saulutė leidžias už kalnų,
Ir tolumoj nakties padangėj
Sumirga tūkstančiai žvaigždžių.
Kalnuos dainuoja rageliai uli uli jo
Ir žydi gėlės tenai kalnuos. (2x2 k.)
Kai saulė rytmetį pakyla,
Žibutės rymo pakely,
Ir piemenaitės bandą gena
Tenai toli toli toli.

Tada aš vėl tavęs ilgiuosi
Ir laukiu žydinčiam sode,
O akys skęsta tolumoje:
Gal pamatysiu aš tave.
KAM PASTATEI AUKŠTĄ SVIRNĄ?
Kam pastatei aukštą svirną,
Kam atvedei ristą žirgą,
Kam paklojai šalavijų lovą? (2 k.)

Tau pastačiau aukštą svirną,
Tau atvedžiau ristą žirgą,
Tau paklojau šalavijų lovą.

Man nereikia aukšto svirno,
Man nereikia risto žirgo,
Man nereikia šalavijų lovos.

Aukštam kalne aš gulėsiu,
Tėvą motiną mylėsiu,
Man nereikia šalavijų lovos.

Čiūčia liūlia, mik, vaikeli, šilko pataluos,
Čiūčia liūlia, karalių pasaką sapnuok.
Čiūčia liūlia, mik, vaikeli, merki akeles,
Čiūčia liūlia, sapne skaičiuoki žvaigždeles.

Kai tik vaikelis liūlia liūlia,
Kai tik užmiega jis ramiai,
Ar saulė šypsos, ar mėnulis,
Mes galim šokt ir dūkt linksmai.
Kai tik vaikelis liūlia liūlia,
Kai tik užmiega jis ramiai,
Ar saulė šypsos, ar mėnulis,
Mes galim šokt ir dūkt linksmai

Mes kasdien išeinam į karą,
Mes nežinom, kuo džiaugtis, kuo ne.
Visi norim virš saulės pakilti,
Kai aplink be sparnų dauguma.

Nebuvai tu šalia, kai reikėjo
Savo tikslą ir garbę apgint.
Tu plaukei pasroviui, mes prieš vėją,
Ėjom viską užmiršę mirt. (2x2 k.)

Kas mums trukdo, mes jaučiam ir žinom,
Jaučiam dėmesį savo vardan.
Tik nedrįstam akių pakelti,
Pasakyti: „Ne draugas tu man“.

Mūsų kelias per kalnus ir jūrą,
Baltai juodas jis, juodai baltas.
Tu žinai, jame vietos nebūna
Tam, kuris kažkuo kaltas.

Kas mums trukdo, mes jaučiam ir žinom,
Jaučiam dėmesį savo vardan.
Tik nedrįstam akių pakelti,
Pasakyti: „Ne draugas tu man“.
KAS TEN VAIKŠČIOJO?
Kas ten po mano sodelį vaikščiojo? (2 k.)
Cykiai po mažu uliavoj(o). (2 k.)

Gal tėvelis bitelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano svirnelį vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal motulė drobelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano stainelį vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal brolelis žirgelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano darželį vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal sesulė rūtelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano laukelius vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal man Dievulis rugelius dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Mano miela kerėtoja, pasakyk, kur dingai?
Ar likimo karietoje mes keliausim ilgai?
Pasakyk, ar beatmeni, kaip prie upės kadais
Visus didelius akmenis išrašei mūs vardais? (2x2 k.)

Man be galo norėjosi ilgą pasaką sekt,
Tavim žvaigždės gėrėjosi ir nemigo pernakt.
Per audras ir per tylumą aidas nešė mane,
Tavo rankų šilumą švelniai saugau delne.

Kyla saulė žydrynėje, debesėliai balti.
Tavo antakių linija, šypsena ta pati.
Na tai kas, mano deimante, kad raukšlėjas kakta -
Ta pati palikai man tu, nors kas dieną kita.

Klausia žvirblis čiulbuonėlis
Pas tą pilką karvelėlį,
Kaip, kaip aguonėles sėja kaip,
Kaip aguonėles sėja.

Šitaip, šitaip, va ir va-kur, 2 k.
Taip, taip aguonėles sėja. 2 k.

Dyksta,
Auga,
Žydi,
Noksta,
Krečia,
Valgo,
Gardžios.

Saldus alutis,
Gardi putelė,
Oi graži, graži
Mano mergelė.
Kodėl, kodėl,
Kodėl negerti?
Kodėl išgėrus
Linksmam nebūti?
Kodėl negerti,
Jei ima ūpas,
Ko nebučiuoti,
Jei kiša lūpas.

Profas nupaišė
Bokšto struktūrą,
O man vis rodos
Moters figūra.

Sprendžiau per naktį
Aš integralą,
Žiūriu - pradėjau
Ne iš to galo.

Šėriau bekoną
Pusantrų metų,
Ir apturėjau
Rutkoj sarmatą.

Visus bekonus
Kaip šluota šluoja,
Mano bekonas
Namo važiuoja.

Krambambolis - tai palikimas
Ką gėrė mus tėvai,
Vienintelis yra linksmumas,
Kai susirenka draugai.
Ėėėė juuuuuliiiiii
Tuomet, kai mes juli juli,
Kai išgeriam krambambolį,
Kram krim krambambolį, krambambolį.
Po šimts velnių krambambolį,
Po šimts velnių krambambolį,
Kram krim krambambolį, krambambolį.
Tėvelis rašo sūnui laišką:
- Ar mokslus jau baigei?
Sūneliui viskas yra aišku,
Tik su pinigu blogai.

Jei kartais tenka užvažiuoti
Į blaivią arbatinę,
Negalim mes net papietauti
Nepažvelgę į degtinę.

Gyveno kartą kurmis, turėjo keturias žmonas jis. (2 k.)
Poligami, poligamo, poligami ami amo,
Poligami, poligamo, poligami amo.
Atėjo karšta vasara, dvi žmonos numirė jam visai.
Digami, digamo, digami ami amo,
Digami, digamo, digami amo.
Atėjo bjaurus ruduo, dar viena žmona numirė jam visai.
Monogami, monogamo, monogami ami amo,
Monogami, monogam,o monogami amo.
Atėjo šalta žiema, paskutinė žmona numirė jam visai.
Ononi, onono, ononi ami amo,
Ononi, onono, ononi amo.
Atėjo trys brakonieriai, nušovė kurmį visai visai.
Agoni, agono, agoni ami amo,
Agoni, agono, agoni amo.
Atvažiavo tas, kur asfaltą lygina, suplojo kurmį plonai plonai.
Filateli, filatelo, filateli ami amo,
Filatel, filatelo, filateli amo.
Atskrido juoda varna, nusinešė kurmio griaučius baltus.
Kleptomani, kleptomano, kleptomani ami amo,
Kleptomani, kleptomano, kleptomani amo.
Susuko varna lizdą iš kurmio griaučių baltų baltų.
Pižoni, pižono, pižoni ami amo,
Pižoni, pižono, pižoni amo.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka: (2x2 k.)
- Seserėle, ar žinai,
Storas vyras negerai. (2x2 k.)

Kai tik lovoje guli,
Apkabinti negali.
- Seserėle, ar žinai,
Storas vyras negerai.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka:
- Seserėle, ar žinai,
Plonas vyras negerai.

Kai tik lovoje guli,
Kaulus suskaičiuot gali.
- Seserėle, ar žinai,
Plonas vyras negerai.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka:
- Seserėle, ar žinai,
Ilgas vyras negerai.

Einant gult reik suriest,
Atsikėlus reik ištiest.
- Seserėle, ar žinai,
Ilgas vyras negerai.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka:
- Seserėle, ar žinai,
Mažas vyras negerai.

Einant gult reik užklot,
Atsikėlus reik ieškot.
- Seserėle, ar žinai,
Mažas vyras negerai.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka:
- Seserėle, ar žinai,
Senas vyras negerai.

Eina gult kosėdamas,
Keliasi stenėdamas.
- Seserėle, ar žinai,
Senas vyras negerai.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka:
- Seserėle, ar žinai,
Pijokėlis negerai.

Pragers tavo batus ratus
Ir močiutės kalvaratus.
- Seserėle, ar žinai,
Pijokėlis negerai.

Kur Virvytė teka,
Trys seselės šneka:
- Seserėle, ar žinai,
Tas kur myli, tas gerai.

Aš jau nepakeliu minčių apie tave!
Kaip obelis, apsunkusi nuo vaisių,
Užlaužiu tragiškai nusvirusias rankas,
O tu sakai: „Stovėk, kaip stovi laisvė!“ (2 k.)
Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip, kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš - tavo laisvė!“
O nesibaigianti kelionė į tave!
Jau kaip akmuo šalikelėj suklupęs
Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,
O tu sakai: „Eik taip, kaip eina laisvė!“

Aš žinau, žinau - tu man rašai,
Laiškanešiai tik miega.
Lietus užklumpa, permerkia kiaurai,
Pasimeta laiškai.
Ir raidės, sakiniai žydrai nubėga... (2 k.)

Tu gi man rašai, tiktai laiškanešiai
Pasenę, serga uždegimais.
Tu gi man rašai, rašai baltai baltai,
Ant balto baltas sunkiai skirias.
Ant balto baltas argi skirias?

Mes be jūros dar turime dangų
Ir laivus jame matom keistus.
Laivai plaukia lėtai pro langus
Ir pro būstus mūsų šaltus.

Jie nuspalvina mūsų vienatvę,
Mūsų liūdesį, dar kažką.
Tas spalvas mes paliekame gatvėj,
Jas uždengia niūri pilkuma.
Laivus lydi lietus ir vėjas,
Lydi saulė ir meilė mūsų.
Jų tiesa - mūs tiesos teisėja.
Kaip gyventum, jei jų nebūtų?
Su sparnais, be sparnų užgimę
Į savo jūrą - dangų žiūrim,
O jame - mūs laivai-likimai
Visuomet su pakeltom burėm.

Jie nuspalvina mūsų vienatvę,
Mūsų liūdesį, dar kažką.
Tas spalvas mes paliekame gatvėj,
Jas uždengia niūri pilkuma.

Čiūčia liūlia laumės vaiką,
Kreivą šleivą ir kuprotą.
Skamba seno vario žiedas,
Laumės vaikui dovanotas.
Vėjy grūdintas ir kaltas,
Laumės vaikas kaltas kaltas,
Kad nešoka, nedainuoja,
Kad nemiklios kreivos kojos.

Laumė močia tūžta, pyksta
Ir už stalo nesodina.
Viską žino, tik nežino,
Kad sparnai jos vaikui dygsta,
Kad išskris jis vieną naktį,
Rudenį, per patį lietų.
Vidury didžiulės pelkės
Žmonės ras varinį žiedą.

IV Tautinės stovyklos daina 1958 m.

Laužai liepsnoja vakaruos,
Pietuose, šiaurėj ir rytuos.
Nuo jų lietuviška daina
Aplėks, pasaulį keldama.

Tad aukim skautiška, lietuviška dvasia,
Žygiui ruoškimės su šypsniu ir daina,
Kurt laužų prie Baltijos,
Tarp girių Lietuvos.

Įžiebę Vilniaus kalvose,
Skautybės ugnį širdyse,
Vis nešam vėliavą aukštai,
Nors ir toli gimti namai.

Tad aukim skautiška, lietuviška dvasia…

Nei vandenynai, nei kalnai
Negal atskirti mūs ilgai,
Nuo skautų laukiančių miškų,
Tėvų sodybų ir laukų.

Tad aukim skautiška, lietuviška dvasia…

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Graudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių“,
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu, didvyrių žeme,
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Tegul tavo vaikai eina
Vien takais dorybės,
Tegul dirba tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina.
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse.
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Linelius raunu ne viena,
Vežiman kraunu ne viena,
Bet tai širdelei kažko vis trūksta,
Kažko vis negana. (2x2 k.)

Linelius kloju ne viena,
Dainas dainuoju ne viena,
Bet ir dainelei kažko vis trūksta,
Kažko vis negana.

Kai nematau jo - neramu,
Kai pamatau jį - negaliu,
Kad taip nors kartą jis palydėtų
Per lauką lig namų.

Kad palydėtų prietemy,
Apsidairytų, ar vieni,
Kad apkabintų, kad pabučiuotų,
Būčiau tada rami.

Mažam kambarėly
Ugnelę kuriu, 2x3 k.
Girdžiu kaip motulė
Kalba su kariu: 4x2 k.

Kalnus tu praėjai,
Upes perbridai;
Pasakyk, sūneli,
Mirti ar bijai?

Kalnus aš praėjau,
Upes perbridau
Oi, neklausk, motule --
Mirti aš bijau.

Kas man iš tos laimės
Ir iš tos garbės,
Jei aš vienas džiaugsiuos,
O šimtai -- liudės?

Mažas kauburėlis
Po žaliais beržais...
Verkia motinėlė
Tyliai vakarais.

Mažos mašinėlės man labai patinka,
Aš norėčiau būti joms už šeimininką.
Įrengčiau seniausių mašinų garažą,
Sau pasidaryčiau mašinėlę mažą.
Dzin-dzin, aš sustoju.
Lai skirias minia!
Dzin-dzin, vaikeliai,
Ateikit greičiau pas mane.
Kai aš važinėčiau, varpelis skambėtų,
Visi pavyduoliai iš baimės drebėtų.
Visi įsigeistų mažų mašinėlių
Raudonu stogeliu ir su skambalėliu!

Mergytes mylim mes
Visas tokias kaip Jūs,
Mergytes mylime
Tokias kaip Jūs.
Į Jus pažvelgus juk juk juk
Širdis apsąla juk juk juk
Tai mums patinka taip labai. (3x2 k.)

Širdelę prie širdies,
Galvelę ant peties
Ji tau padės ir taip kalbės:
O mano mielas juk juk juk
Nors ir nachalas juk juk juk
Tu man patinki taip labai. (3x2 k.)

Mes broliukai abudu,
Eisim girion abudu.

Eisim girion abudu,
Kirsim klevą jovaru.

Kirsim klevą jovaru,
Ir skabysim šakeles.

Ir skabysim šakeles,
Ir pjaustysim lentutes.

Ir pjaustysim lentutes
Ir statysim laivelį.

Ir statysim laivelį,
Plauksim jūron marelėn.

Su pirmąja dangaus kregžde,
Su purienom šlaituos,
Du gandrai naujame lizde
Vestuves kleketuos.
Nemunėlio žydroj vilny
Tėviškėlė gyva!
Mes išliksim jauni, jauni
Kaip visa Lietuva. (2x2 k.)
Vėlei noks pagiry rugiai,
Putinai raudonuos.
Vėl po pievą skrajos drugiai,
Palydėti dainos.

Ižas plauks taip lėtai, lėtai,
Tirps ledokšniai krante.
Tenutirpsta visi ledai
Su pirmąja kregžde!

Mes vargstam vargelį, ir galo nėra,
Tada tik laimingi, kada už stalo.
Tai valgyk ir gerk, tėveli mano,
Tai gražiai dainuoja sūneliai tavo. (2x2 k.)

Mes vargstam vargelį, ir galo nėra,
Tada tik laimingi, kada už stalo.
Tai valgyk ir gerk, motule mano,
Tai gražiai dainuoja dukrelės tavo.

Mes vargstam vargelį, ir galo nėra,
Tada tik laimingi, kada už stalo.
Tai valgyk ir gerk, broleli mano,
Jau stainioje žvengia žirgelis tavo.

Mes vargstam vargelį, ir galo nėra,
Tada tik laimingi, kada už stalo.
Tai valgyk ir gerk, sesule mano,
Tai gražiai žaliuoja rūtelės tavo.

Šokam šokam mes meškutę,
Meška šoka, kudlos dulka,
Kad nešoktų - nedulkėtų.
Uch uch uch uch, uch uch uch uch.

Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius, kalavijus aštrius,
Ir juodbėrį žirgą balnoja. (2x2 k.)

Nuo Prūsų šalies, kaip sparnai debesies, (2 k.)
Padangėmis raitosi dūmai:
Tai gaisrų ugnis, šviečia diena naktis: (2 k.)
Liepsnoja ir girios ir rūmai.

Tarp tyrų plačių ne staugimas žvėrių;
Oi ne! Tai našlaitės lietuvės:
Ar verkia sūnaus, ar bernužio brangaus,
Kurs jų nebeginsiąs pražuvęs.

Kryžiuočių seniai suvadinti svečiai
Į vaišes per Lietuvą traukia:
Ištroškę garbės, kai aušra patekės
Išvys, ko visi nebelaukia.

Lietuvių pulkai, kaip nusako žvalgai,
Ties Kaunu per Nemuną plaukia;
Po kaimus šauklys (jo po putų arklys)
Į kovą lietuvninkus šaukia.

Klaidu tarp miškų! Vien tik ugnys gaisrų
Per Lietuvą kelią berodo.
Užtemęs dangus mėto tankius žaibus
Jau klaidžiot svečiams nusibodo.

Dabar ten baisu ir nakčia nedrąsu!
Net vyrai aplenkti mėgina:
Esą tai senų kapai milžinų,
Ir kartais net pasivaidina.

Gyvenime būna labai šviesios naktys,
Lig ryto siūbuoja naktelės žiedai,
Naktelės žiedai dangaus pakraščiais,
Skiautelių baltų pilna jos siūbavimo.
Kada gi paliausi, širdele manoji,
Siūbuot, siūbuoti naktelės žiedais,
Siūbuoti naktelės žiedais, naktelės žiedais?
Pjausiu pripjausiu žiedų baltųjų,
Kuomet pasiilgsiu šviesaus šviesumo.
Šviesiu šviesiuosiu savo širdele,
Naktiniu žiedu palei tavo kojas.

NEIŠEIK, NEIŠEIK TU IŠ SODŽIAUS

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvyčių vienų!
Be taves vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų. 2x2 k.

Tavo tėvo aplūžęs namelis,
Liks našlaitis apleistas visų.
Vyšnių sodai gegužy pabalę
Vien ilgėsis tavųjų dainų.

Neišeik, dar palauk čia prie kelio,
Parymoki tyliais vakarais!
Čia kuždės tau švelnučiai lapeliai
Gal ir laimė per lauką ateis.

Jau vėlu, jau naktis, lapai krenta,
Jau užgeso ugnis židinių.
Akmenėliai upelyje kalba:--
Per vėlai, per vėlai atėjai. . .

Viens du trys, viens du trys,
Žengia mūs šaunus būrys.
Vėliavėlės plevėsuoja,
Skamba lūpose daina,
Pionieriai atžygiuoja –
Komjaunimo pamaina.
Glori glori aleliuja (3 k.)
Aleliuja glorija
Param pam pam.
Kaip gerai, kaip gerai,
Kad mes esam vabalai.
Mūsų kojos ilgos, plačios,
Burnos atsidaro pačios.

Šalia Kauno stovi Nilas,
Kalnas didelis ir aukštas,
Medy peri krokodilas –
Toks gražus geltonas paukštis.

Raketas kūrena malkom,
Malkas daro fabrike.
Saldainius visi mes mėgstam,
O užauga jie miške.

Iš agurkų daro vyną,
Silkės plaukioja Nery,
Viščiukus bačkoj raugina,
Kad jie augtų dideli.

Džonas Braunas nebegyvas,
Džono Brauno nebėra,
Džonas Braunas jau supuvęs,
Kaulai dvokia degtine.

Aš esu visų gudriausias
Iš mažų ir didelių.
Kas paklausia, ko paklausia –
Atsakyt visiems galiu!

Nusileido saulužėlė,
Susimąsčiusi rimta,
Mūsų jaunos širdužėlės
Džiaugiasi visa gamta!
Rai rai rai rita, rai rai rai rita,
Rai rai, o pa pa,
Tra lia lia lia lia lia lia lia!
Rai rai rai rita, rai rai rai rita,
Rai rai, o pa pa,
Tra lia lia lia lia!
Laužas dega, aiškiai šviečia,
Kyla kibirkštys aukštai,
Džiūgauti visus mus kviečia,
Mes dainuojame linksmai.

Štai lakštutė prisidėjo,
Aidas sklaidosi plačiai,
Sutartinės klausos gėlės,
Klausos pievos ir miškai.

Oi jojau, jojau, dūmojau,
Oi jojau, jojau, dūmojau,
Prijojau dvarelį, prijojau dvarelį,
Prijojau dvarelį, sustojau. (2x2 k.)

Pririšau žirgą prie tvoros,
Pririšau žirgą prie tvoros,
Prie žalių rūtelių, prie žalių rūtelių,
Prie žalių rūtelių darželio.

Pamuistė žirgas galvelę,
Pamuistė žirgas galvelę,
Oi ir išmindžiojo, oi ir išmindžiojo,
Oi ir išmindžiojo žalias rūteles.

Išėjo mergelė verkdama,
Išėjo mergelė verkdama,
Žaliųjų rūtelių, žaliųjų rūtelių,
Žaliųjų rūtelių gailėdama.

- Cit, neverk, mergele, neraudok,
Cit, neverk, mergele, neraudok,
Aš tau dovanosiu, aš tau dovanosiu,
Aš tau dovanosiu aukso žiedelį.

Man nereikia tavo aukso žiedelio,
Man nereikia tavo aukso žiedelio,
Man mielesnės mano, man mielesnės mano
Man mielesnės mano žalios rūtelės.

O mes eisime, eisime, eisime
Rankomis susikabinę,
Prieisime aukštą kalną,
Rasime sraunų šaltinį.

O už to aukšto kalno
Vingiuoja ilgas kelias.
Tu eidamas juo nesuklupki, oi ne -
Akmenėliu pavirsi.

Negerk iš arklio pėdos -
Kumeliuku pavirsi,
Negerk iš ėriuko pėdos, oi ne -
Avinėliu pavirsi.

O, sena Žemaitija,
Lietuvos tu dalis,
Tu miškų viešpatija,
Tavim džiaugias širdis.
Čia Kęstutis gyveno,
Mušdams priešus piktus,
Myli laisvę nuo seno
Žemaitijos žmogus.

Čia upeliai srovena -
Jūra ir Minija,
Žilą praeitį mena
Tau kiekviena kalva.

Tu bajorų Tėvynė,
Žemė mūsų šventa,
Krauju laisvę apgynė
Ten žemaičio ranka.

Te visad tave myli
Taip, kaip bočiai karštai,
Šitą kraštą mažytį
Apdainavo dainiai.

Ten Maironis kankinos
Ties Birutės kalva.
Jūra ošė, putojo,
Plovė smėlį banga.

Šičia Daukantas žilas
Mokė mus išminties,
Kolei plaks mūsų širdys,
Žemaitija klestės.

Oi ant kalno, ant aukštojo,
Stovi balta karūnėlė,
Oi oi oi, stovi balta karūnėlė.

Po ta balta karūnėle
Guli pilkas akmenėlis,
Oi oi oi, guli pilkas akmenėlis.

Ant to pilko akmenėlio
Sėdi tėvas, motinėlė,
Oi oi oi, sėdi tėvas, motinėlė.

Sėdėdami raudodami,
Sav sūnelį karan rengė,
Oi oi oi, sav sūnelį karan rengė.

Oi sūneli, oi raiteli,
Oi, ką tu tį pasiklosi,
Oi oi oi, oi, ką tu tį pasiklosi?

Oi, ką tu tį pasiklosi,
Oi, kuo tu tį užsiklosi,
Oi oi oi, oi, kuo tu tį užsiklosi?

Gailią rasą pasiklosiu,
O miglali užsiklosiu,
Oi oi oi, o miglali užsiklosiu.

Oi sūneli, oi raiteli,
Tu nujoki Vilniaus miestan,
Oi oi oi, tu nujoki Vilniaus miestan.

Tu nujoki Vilniaus miestan
Ir nuspirki tris triūbeles,
Oi oi oi, ir nuspirki tris triūbeles.

Pirma triūba užtriūbysi -
Tėvą, močią pravirkdysi,
Oi oi oi, tėvą, močią pravirkdysi.

Antra triūba užtriūbysi -
Vilniaus miestą pabudysi,
Oi oi oi, Vilniaus miestą pabudysi.

Trečia triūba užtriūbysi -
Visą svietą sujudysi,
Oi oi oi, visą svietą sujudysi.

Oi jau mano mielas
Anksti rytą kėlė -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Baltai burną prausė -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Marškinėlius vilko -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Sermėgėlę segė -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Kepurėlę dėjo -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Žirgelį balnojo -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Į karužę jojo -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielą
Vilytėlė kirto -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

Oi jau mano mielas
Galvelę padėjo -
Ne dėl žalio vyno -
Dėl žalio žolyno.

OI KO NUSIŽVENGEI

Oi ko nusižvengei,
Bėrasai žirgeli?
Ko dairais aplinkui
Į dulkėtą kelią? 2x2 k.

Dar nežvenk žirgeli,
Dar nelaikas joti,
Dar nesustipr÷jau
Jėgomis ir protu.

Tas kelias į Vilnių,
Gedimino pilį,
Ten kur mūsų broliai
Žūsta už tėvynę.

O kai aš užaugsiu,
Tai narsiai kariausiu,
Gedimino pily,
Trispalvę iškelsiu.
Gedimino pily,
Trispalvę iškelsiu,
Ir prie Aušros Vartų
Karštai pasimelsiu.

Ir prie Aušros Vartų,
Karštai pasimelsiu,
Senesiems tėveliams,
Žemai nusilenksiu.

Dieve visagali,
Saugok mūsų šalį,
Tėvą ir močiutę
Ir mažą sesutę.

Tas narsus lietuvis,
Kurs narsiai kariavo,
Už savo narsumą
Vyčio kryžių gavo.

Oi lunkela, lunkela, (2 k.)
Oi lunkela, žalioji pievela. (2 k.)

Oi, mas pjausim šienelį,
Oi, mas pjausim, berneli, šienelį.

Oi, mas josim Rygužėn,
Oi, mas josim, berneli, Rygužėn.

Slaunus miestas Rygužė,
Dar slaunesni berneliai Lietuvos.

Stovi vaiskas kaip mūras,
Stovi vaiskas, berneli, kaip mūras.

Zvimb kulipkos kaip bites,
Zvimb kulipkos, berneli, kaip bites.

Krenta vaiskas kaip mūras,
Krenta vaiskas, berneli, kaip mūras.

Liejas kraujas kaip vanduo,
Liejas kraujas, berneli, kaip vanduo.

Laka šunes kaip levai,
Laka šunes, berneli, kaip levai.

OI NEVERK. MOTINĖLE

Oi neverk, motinėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainiką iš deimantų pina.

Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų,
Kai duobę kareiviai ten kasė,
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O Viešpats jų priglaudė dvasią.

O neverk, motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiausios tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės!

Oi, tu, bijūn, bijūnėli

Oi, tu, bijūn, bijūnėli,
Nežydėkie galy lauko. /2x
Tik žydėkie tėvo dvary,
Tėvo dvary, rūtų daržy. /2x
Ain’ anyta per dvarelį,
Neša rankoj kančiukėlį. /2x
Pamokysiu sau martelį,
Sau martelį in darbelį. /2x
Vėlai gulcis, anksti kelcis,
Plonai verpcie, tankiai auscie. /2x
Nemušk manis, anytėla,
Mušė manį motinėla. /2x
Mažoj vygėj vygiuodama,
Aukso raktais bovydama. /2x

Padainuokim mes sustoję,
Oi oi oi,
Kaip paukšteliai žaliam gojuj,
Oi oi oi oi oi. (2x2 k.)

Padainuokim mes susėdę,
Oi oi oi,
Kaip paukšteliai vienasėdy,
Oi oi oi oi oi.

Padainuokim mes sutūpę,
Oi oi oi,
Kaip paukšteliai palei upę,
Oi oi oi oi oi.

Padainuokim atsigulę,
Oi oi oi,
Kaip paukšteliai prieš mėnulį,
Oi oi oi oi oi.

Nusilenkt noriu Tau žemai,
Kryžių ir dainų šalie.
Tavo lopšyje išsuptiems vaikams
Reikia meilės ir vilties.

Nusigręžk nuo tų, kas tave baugins
Prievartos bukos stabais.
Ir raudono melo pranašams
Baimę ir klastas atleisk.

Iš visų kraštų ir visais keliais
Skubam apkabint Tave.
Tegul laisvės vardas gintarais
Suliepsnos Tavam veide.

Palaimink, Dieve, mus,
Lietuvos vaikus,
Ir kiekvieno mūsų balsą
Teišgirsta žemė ir dangus.
Palaimink, Dieve, mus
Motinos ranka.
Juk visiems mums vieną kraują
Davė Lietuva.

Palangos jūroj nuskendo mano meilė,
Ir šaltos bangos jos neatiduos.
Raminantis man vėjo garsas girdis,
Bet mano sielos nieks nebepaguos...

Bet viltis mane dar šaukia,
Mano siela kažko laukia.
Palangos jūroj nuskendo mano meilė,
Ir šaltos bangos jos neatiduos...

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena:
- Sūneli, Tėvynė tave šaukia,
Ir vėl bus laisva Lietuva. (2x2 k.)

O jeigu teks man iškeliauti
Iš šios žemelės mylimos,
Mergaite, tu manęs neliūdėki,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.

O jeigu žūsiu už Tėvynę
Nuo priešo budelio rankos,
Mergaite, ir mirdamas kartosiu:
- Myliu Tėvynę ir tave.

Laukais pavasaris jau eina,
Lakštutė čiulba vakarais,
Mergaite, papuošk kareivio kapą
Baltais akacijų žiedais.

Geltona, žalia ir raudona --
Tai mūs trispalvė vėliava;
Kovokim už Tėvynę, broliai,
Ir vėl bus laisva Lietuva!

O jeigu kartais tektų žuti
Už brangią laisvę Lietuvos
Mergaite, ir mirdamas kartosiu
Myliu Tėvynę ir tave.

Greitu laiku aš iškeliausiu
Iš savo Tėviškės brangios.
Mergaite, manęs tu neliūdėki,
Aš vėl sugrįšiu pas tave.

Pamojuokime saulelei -
Te ji skuba į namus.
Skamba pasakų varpeliai,
Kviečia sapną į svečius.

Vaike mažas, mažutėli,
Greit užmerki akeles,
Tuoj žvaigždelės, žvaigždužėlės
Į sapnelį ves tave.

Ten keisti svajų žmogeliai
Gano miego aveles,
Skambalėliais tilindžiuoja,
Kviečia šokiui žvaigždeles.

Mėnesėlio šypsenėlė
Supas juoko laiveliu...
Mik užmiki, mažutėli,
Užsikloki sapneliu.

Baltais pūkeliais krinta snaigės
Iš viesulingų debesų.
Išskrido paukščiai link dausų.
Tylu, jų meilės giesmės baigės.

Lai krykštauja toli nuo mūs,
Užmiršę darganas ir lietų!
Išskridę paukščiai į namus
Sugrįš pavasarį saulėtą.

Kokia baugi rimtis aplinkui,
Kaip viskas tuščia ir nyku,
Kai negirdėti virš laukų
Sparnuotų mūsų giesmininkų!

Drauguži mielas, būk ramus:
Šaltos žiemos ranka gruoblėta
Išbaidė juos, - bet į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą.

O mes, besparniai žemės paukščiai,
Juos pasitinkam akimis
Ir, vėtrą vėl nujausdami,
Grėsmingon šiaurėn žiūrim baugščiai.

Likimas piktas ir nuožmus
Dažnai lyg žaislą žmogų mėto.
Pavydžiu paukščiams: į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą.

Jie lėks viršum kalnų ir klonių,
Jie lėks melsvais dangaus keliais
Ir vėl, kaip pernai, nusileis
Ant seno ąžuolo galiūno.

Ir džiugins jaunus ir senus
Giesmė, tiek sykių jau girdėta.
Išskridę paukščiai į namus
Sugrįš pavasarį saulėtą!

Per Širvintėlės miestelį
Sraunus upelis tekėjo.
Oi valioj valioj, Lietuva,
Sraunus upelis tekėjo.

Sraunus upelis tekėjo,
Pulkas bernelių stovėjo.
Oi valioj...

Pulkas bernelių stovėjo,
Su jaunom mergelėm kalbėjo.
Oi valioj...

Su jaunom mergelėm kalbėjo,
Į karčemėlę vadino.
Oi valioj...

Į karčemėlę vadino,
Už baltų skobnelių sodino.
Oi valioj...

Už baltų skobnelių sodino,
Žaliuoju vyneliu vaišino.
Oi valioj...

Žaliuoju vyneliu vaišino,
Svetimon šalelėn vadino.
Oi valioj...

Svetimon šalelėn vadino,
Aukso žiedelį žadėjo.
Oi valioj...

Aukso žiedelį žadėjo,
O pats į karužę išjojo.
Oi valioj...

Per tą lietų, per purvyną,
Per tą vėtrą pilkagaurę
Pylėm aitrų jauną vyną
Į geltono stiklo taurę.

Ir lingavom: lingu, lingu,
O ąsotis - vis ratu
Už dorybes nuodėmingų
Ir už nuodėmes šventų.

Už nelemtą mūsų dalią,
Už tą namą pagiry
Ir už tai, kad mes dar galim
Būti viens kitam geri.

Per tiltelį jojau, nuo kumelės dribt,
O kad ją perkūnas, negaliu užlipt,
Liūdna, oi liūdna, liūdna be tavęs,
Kodėl, mergužėle, nelankai manęs.
Ramta drylia oilia oi lylia lia (4 k.)
Sausis, vasaris, kovas, balandis,
Gegužė, birželis, liepa, rugpjūtis,
Rugsėjis, spalis, lapkritis, gruodis,
Sausis, vasaris, kovas, balandis.

Trauk šią dainelę eidamas darban,
Trauk šią dainelę guldamas graban.
Nes, kaip mums sako bočių išmintis,
Gyvenimo tikslas ir yra mirtis.

Per Vilniaus miestą su didžia garbe
Žengia studentai Čiurlionio gatve,
Kai jie užtraukia savo daineles,
Visi faraonai kelia kepures.

Pievos žalios, lygumėlės.
Baltas, baltas kranto smėlis.
Tyliai teka Nemunėlis į marias.
O-o-o-o-lia, o lia lia,
Mes keliaujam, o lia, o lia,
Iškylaujam, o lia, o lia,
Stovyklaujam su daina.
Žvejas žuvį meškerioja,
Laužas dega ir liepsnoja,
Katiliukas kunkuliuoja - bus sriubos.

Nors labai skani sriubienė,
Baigias mūsų vakarienė,
Palapinė šešiasienė kviečia mus.

Jau naktužė nusileido
Ant rasoto žemės veido,
Laužas kibirkštėles svaido vis lėtyn...

Perskaitėm gėlėtą pievų knygą,
Ašarų pribarstėm lyg rasų,
Aš nupinsiu tau gėlių vainiką
Ir uždėsiu ant gelsvų kasų. (2x2 k.)

Tu dabar esi tikra princesė, -
Tavo galvą puošia karūna,
O ant beržo kelmo atsisėdus
Tarsi soste būsi amžina.

O aš būsiu tavo geras, geras
Karalaitės draugas juokdarys,
Kai atves jaunikį paukščių takas,
Aš jo neįleisiu pro duris.

Na, o kai tave išves iš rūmų
Paskutinį kartą prie manęs,
Aš turbūt numirsiu iš linksmumo,
Verks širdis per tavo vestuves.

Perskaitėm gėlėtą pievų knygą,
Ašarų pribarstėm lyg rasų,
Aš nuimsiu tau gėlių vainiką
Nuo tavo gelsvų kasų kasų.

Plaukė žąselė
Per ežerėlį,
Gir gir gir, gar gar gar,
Per ežerėlį. (2x2 k.)

Ne viena plaukė -
Ir žąsinėlis,
Gir gir gir, gar gar gar,
Ir žąsinėlis.

Ėjo mergaitės
Į mokyklėlę
O pa pa, o čia čia,
Į mokyklėlę.

Ne vienos ėjo -
Ir bernužėliai,
O pa pa, o čia čia,
Ir bernužėliai.

Purpurinis vakaras varva,
Lyg aplietas aviečių sultimis.
Ant akmens šiąnakt dėsime galvas,
Po žvaigždėm šiąnakt gulsimės. (2x2 k.)

Na tai kas, kad benamiai, bedaliai,
Na tai kas, kad šunų apskalyti!
Akyse šoka pušys, žalios,
Ir šalna dar žolės nepalietė.

O paskui bus kaip būti privalo -
Kažkam žirgas - kažkam tik kamanos...
Paskutinę taurę - lig galo,
Iki dugno - ir veidu į samanas...

Raibi gaideliai giedojo,
Brolis žirgelį balnojo.
Kelkis sesula, žalia rūtele,
Brolelio rengejėle. (2x2 k.)

Uždek man šviesią ugnelę,
Aš nusiprausiu burnelę,
Atsisveikinsiu tėvą, motulę
Ir brolį, seserėlę.

O per dvarelį jodamas,
Vario vartelius keldamas,
Oi, ir pamačiau jauną mergelę
Svirnely pas skrynelę.

Ką tu ten veiki, mergele?
Oi, kam tu rėžai drobeles?
Aš nenešiosiu tų marškinėlių
Kareivėliu būdams.

Duos mums karalius žirgelius,
O prie žirgelių balnelius.
Būsim rėdyti ir išmokyti
Kaip vieno tėvužio.

Sueis kalneliai kloniuosna,
Paskęs karaliai kraujuosna.
O mes stovėsim ir nedrebėsim,
Mes visus pergalėsim.

Su mažu vaikeliu
Kartą vaikštinėjau,
Riešutus pražydusius
Prie Neries regėjau.

Riešute, riešute,
Kas tai per žiedelis,
Mažutėlis, rausvas
Lazdyno spurgelis.

Šitokio rausvumo
Niekur nemačiau,
Lazdyn, lazdynėli,
Tu žydėk lėčiau.

Pažiūrėk, vaikeli,
Kas jo per mažumas,
Kas jo per gražumas,
Kas jo per lėtumas.

Mes jūras perplauksim po tris kartus,
Miegosim miegmaišiuos tiktai po du,
Visur keliaujame, visur drauge,
Uodų sukandžiota linksma gauja.
Ir po velnių visi tegul eina,
Kurie dainas į miegą išmaino,
Kurie nemėgsta košės
Su dūmais ir su uodais,
Lai eina po velniais.
Nemėgstam rūkstančių mes kaminų,
Dulkėtų gatvių, miestų purvinų.
Yra gamta - mūs namas, o jame -
Keliauja mūs išalkusi gauja.

Mums nesvarbu, ar sniegas, ar lietus,
Ar šaltas vanduo siekia net kelius.
Ir jei kontrolė traukiny yra - valio,
Mes ją sutiksim su linksma daina.

Visi šaunuoliai šiam linksmam būry,
Prie laužo šoksim, veršimės pirmyn,
Su musėm kausimės ir su uodais,
Mums šito žygio niekas nepakeis.

Mes keliauninkai esam neblogi,
Visad su šypsena, visad linksmi,
Na, ir tai kas, kad mes nuogi, basi,
N-toji sesija mums nebaisi.

Saulutė nusileido,
Mėnulis patekėjo,
Jauna graži mergelė
Pro langelį žiūrėjo. (2x2 k.)

- Ko sėdi už stalelio,
Ko rymai ant rankelių,
Ko neini į darželį
Skinti žalių rūtelių?

- Nei man rūtelių skinti,
Nei vainikėlių pinti -
Man dieną naktį rūpi,
Kaip su berneliu būti.

- Nušluostyk ašarėles,
Palaistyk rūtytėles -
Sugrįš tavo bernelis
Iš svetimos šalelės.

Vis rečiau beparašom vienas kitam,
Vis dažniau gaila vaško žvakei rusent,
Vis galvojam, kad dienos pasikartos,
Kada dulkiną kiemą išasfaltuos.
Jau seniai beskambėjo mūsų daina,
Jau seniai besėdėjom per visąnakt,
Jau seniai betylėjom, ir buvo gerai,
Jau seniai taip reikėjo vėl susieit.
Vis rečiau susimąstau, kas bus toliau,
Vis dažniau ieškau krašto, kur dar keliaut,
Vis galvojam, kad laikas mums atleis,
Kada amžinos klaidos taps daiktais.

Sėjau žirnius ir pupas į juodąją žemelę,
O u o, pada bu dam dam.
Ir sudygo žirniai, ir sudygo pupos
Ir atskrido varnos, lesti žirnius ir pupas.

Aš paskelbiau karą visoms pasaulio varnoms,
Kad apginčiau daržą, savo žirnius ir pupas.

Ir užaugo žirniai, ir užaugo pupos,
Džiaugias mūsų širdys - varnų nebėra.

Skrido uodas per miškelį,
Mato judant jis taškelį.
Tas taškelis raudonuoja,
Mažą uodą jis vilioja.
Aš tris dienas esu nevalgęs,
Nesilaiko mano kelnės,
Kaip gražu gražu gražu gražu gražu,
Kraujo kvapą aš jaučiu.
Skrido uodas per upelį,
Mato plaukiant jis žuvelę.
Ta žuvelė maskatuoja,
Mažą uodą ji vilioja.
Aš tris dienas esu nevalgęs,
Nesilaiko mano kelnės,
Kaip gražu gražu gražu gražu gražu,
Silkės kvapą aš jaučiu.
Skrido uodas per laukelį,
Mato bėgant mažą pelę.
Ta pelytė kad suriko,
Tai net uodas apsi...
Aš tris dienas esu nevalgęs,
Nesilaiko mano kelnės,
Kaip gražu gražu gražu gražu gražu,
Š... kvapą aš jaučiu.
(Saulė leidžias pamažu.)
Skrido uodas per girelę,
Mato skautų jis būrelį.
Skautai verda savo košę,
Muša uodus atsilošę.
Aš tris dienas esu nevalgęs,
Nesilaiko mano kelnės,
Kaip gražu gražu gražu gražu gražu,
Jau kudašių aš nešu.
Skuba mielas Nemunėlis
Skuba mielas Nemunėlis,
Graitai bėga iš rytų.
Jo skraudusis vandenėlis
Plaudža žemę lietuvių /2×2

Graitai bėga, nesustoja
Per lygiausius laukelius,
Apie brolius pasakoja
Vilniaus krašto brolalius. /2×2

Teka jis per tąją šalį,
Teka sodžius, miesčukus,
Nors padėti jiems negali.
Kad likimas jų sunkus. /2×2

Tu nurimkie, Nemunėli,
O, neverkie taip gailiai:
Štai jau šviečia rytmetėlio
Naujo ryto spinduliai. /2×2

Girdi Nemunas, vis girdi
Raudą brolių pavergtų,
Ir kankina jojo širdį
Šimtai tūkstančių raudų. /2×2

Vilniaus amžams neužmiršim,
Čia mūs brolių ateitis,
Nors kovodami ir mirsim,
Tik tada nurims širdis. /2×2

Stovi malūnas prie kelio,
Saulė seniai vakaruos,
Žaidžia mėnulis upely,
Klausosi mano dainos.

Nors nėr tavęs čionai,
Nors tu toli,
Noriu papasakot tau vienai -
Kas manoj širdy…

Noriu šio vakaro sapną
Apie tave susapnuot,
Noriu, tave susitikęs,
Dviese prie upės dainuot.

Kaip man tave susitikti!
Kaip man tave pamatyt?
Eitum saulėlydžio laukti,
Eitum aušros pasitikt…

SUDAINUOKIME LIETUVĄ

Iš visų Žemės pusių,
Iš toliausių jos vietų
Eikit, broliai, prie mūsų –
Sudainuosime Lietuvą –
Eikit, sesės – išglostysim
Tarsi mezginį nersime,
Su upokšniais jos juoksimės
Ir su vėjais jos verksime…
Pried: Taip dainuosim, kad keltųsi
Kunigaikščiai iš pilkapių,
Ąžuolai, kad atželtų
Ir sapnai imtų pildytis –
Juk dainų tokių esama –
Jos per amžius išlieka –
Eikim, broliai ir seserys –
Sudainuokime Lietuvą!
Karžygiai ir artojai,
Partizanai, poetai,
Tie, kur šlovę giedojo,
Tie, kur aukurą lietė –
Viename saulės blyksnyje –
Amžinojoj Tėvynėje –
Mes visi susiimsime
Užu rankų lyg giminės –
Pried.: Kad gyventi galėtume
Po dainos bendru stogu –
Neišduokim – mylėkime
Savo Dievą ir žmogų –
Juk dainų tokių esama –
Jos per amžius išlieka –
Eikim, broliai ir seserys –
Sudainuokime Lietuvą!

Susitikę vienas kitą ucha cha, ucha cha,
Žmonės nieko nesakytų, ucha cha, ucha cha,
Tik iš nuobodulio kartą
Kolektyviai pasikartų.
Šalu la lu la lu la lu,
ucha cha, ucha cha, (2x2 k.)
Tik iš nuobodulio kartą
Kolektyviai pasikartų.
Mano tėtis myli mamą, ucha cha, ucha cha,
kaimynas myli mano mamą ucha cha, ucha cha,
Mama ano kaimyno fiatą,
O tėtis kartais vieną tetą.
Šalu la lu la lu la lu,
ucha cha, ucha cha, (2x2 k.)
Mama ano kaimyno fiatą,
O tėtis kartais vieną tetą.
O kas mane močiute myli? Ucha cha, ucha cha,
Aš kartais klausiu atsigulęs, ucha cha, ucha cha,
Močiutė sako: - Mik, mažyli,
Tėvynė myli ir dzievulis.
Šalu la lu la lu la lu,
ucha cha, ucha cha, (2x2 k.)
Močiutė sako: - Mik, mažyli,
Tėvynė myli ir dzievulis.

Sutelk mus, Viešpatie, būrin
Padangėj savo atviroj,
Ramybėj ir tyloj
Maldaut jauna širdim.

Lyg lakios žiežirbos laužų
Sugrįžtam į Tave nūnai.
O, Tėve, Tu žinai
Slaptas mintis visų.

Atleisk, jei buvome kalti,
Palaimink pastangas šviesias,
Priimk dienos aukas
Ir būk prie mūs arti.

Štai miškas rimsta vakarop,
Ramybė skleidžiasi aplink.
Tu maldą mūs priimk
Padangėj atviroj.

Sėdėjo svajoklis tuopos viršūnėj,
Pamatė svajoklis žibantį daiktą:
- Tai mano žvaigždė, - svajoklis nusprendė
Ir nusišypsojo jai.
O, svajokli, mano mielas svajokli,
Tai ne tavo, tai ne tavo, tai ne tavo žvaigždė,
Tai tik skubanti, skriejanti tolyn,
Tai tik skraidanti lėkštė.
Supylė svajoklis didelį kalną,
Ir visą visą gėlėm apsodino.
- Bus gražiau, bus gražiau, - svajoklis nusprendė, -
Mano žvaigždei žemyn žiūrėt.

O iš ryto dangus ir vėl buvo tuščias,
Iš liūdnumo svajoklis apsiverkė graudžiai,
O žmonės žmonės žemėj kalbėjo,
Kad lyja žvaigždėmis.

Gyveno kartą pievoj vienišas svirplys,
Norėjo susirasti tokią, kaip ir jis.
Kad tarp žiedų susėdę vakare
Ilgai, ilgai dainuotų dainą šią:
- Tu man graži, kaip ta gėlė, pilna medaus.
- Tu man gražus kaip beržas, beržas po lietaus.
- Prašyk, ko nori. - Būki geras, padainuok daugiau!
- Geriau aš tau nuskinsiu saulę nuo dangaus!
Ir išskleidė tada sparnus vienišas svirplys
Ir pažiūrėjo mylimajai į akis.
Pakilo jis aukštai, aukštai virš debesų
Ir pasidarė vargšui jam labai baisu.

Gėdingai grįžo žemėn vienišas svirplys,
Ilgai, ilgai ieškojo, bet nerado jis
Nei tos laukų gėlės, pilnos medaus,
Nei tos, kuriai žadėjo saulę nuo dangaus.
SVIRPLYS (Pa-da-bu-dam...)
Gyveno pievoj vienišas svirplys,
Pa-da-bu-dam,
Norėjo susirasti tokią, kaip ir jis.
Pa-da-bu-dam,
Sakyk, ko nori, būsiu tau gera,
Ir mes kartu užtrauksim dainą šią,
Pa-da-bu-dam...

Gyveno medy vienišas genys...
Gyveno jūroj vienišas ryklys...
Gyveno tvarte vienišas arklys...
Gyveno sienoj vieniša vinis...
Gyveno puode vienišas samtis...
Gyveno kaime vienišas kvailys...

Šalia kelio, šalia kelio, šalia kelio karčema,
Ten gyvena, ten gyvena, ten gyvena šinkorka.

Oi šinkorka, oi šinkorka, oi šinkorka, šinkorka,
Graži tavo, graži tavo, graži tavo dukrelė.

Tai ne mano, tai ne mano, tai ne mano dukrelė,
Tai samdyta, tai samdyta, tai samdyta mergelė.

Duok, studente, duok, studente, duok, studente, tris rublius,
Ir mergelė, ir mergelė, ir mergelė tavo bus.

Ji paprašė, ji paprašė, ji paprašė keturių,
O aš vargšas, o aš vargšas, o aš vargšas neturiu.

Žalias vynas, žalias vynas, žalias vynas - ne vanduo,
O studentas, o studentas, o studentas - ne piemuo.

Žalias vynas, žalias vynas, žalias vynas iš vandens,
O studentas, o studentas, o studentas iš piemens.

ŠALIA KELIO VIEŠKELöLIO

Šalia kelio vieškelėlio
Gyveno šaltyšius.
Vai dūda ir vėl dūda,
Vai tai dūda dūdytėlė
Gyveno šaltyšius. ] 3x2 k.

Jis turėjo tris sūnelius,
Visus tris, kaip vieną…

Vienas Jonas, antras Baltrus,
Trečias Matijošius…

Nuvažiavo į Alvitą
Pirkti Jonui dūdą…

Jonui dūdą, Baltrui skripką,
Matjošiui pyragą…

Jis užėjo pas Maušiuką
Ir nieko nebliko…

Anei dūdos, anei skripkos,
Anei pyragėlio…

Verkia Jonas, verkia Baltrus,
Verkia Matijošius.

1978 m.

Į šeštają skautišką šventę
Pietų Kryžius sukvietė mus.
Pasaulio penkių kontinentų
Sesutes ir brolius visus! (2 k.)
Iš ryto daina kukabūrų
Čia aidi trimito garsuos;
Vienodas mus tikslas subūrė
Ir lydi skautybės keliuos (2 k.)
Sujunkim rankas! Mūsų širdys
Lai dega idėja viena!
Težino pasaulis, tegirdi:
— Mūs siekis — laisva Lietuva! (2 k.)
Skautybei tarnaut pasiryžę
Mes — Nemuno žemės vaikai!
Naujai vėl uždegs Pietų Kryžius
Skautybės idėją šviesiai! (2 k.)

Šiam pasauly visko būna,
Atsimerki vieną rytą
Ir dairaisi, ar čia juoktis,
Ar čia verkti - nežinai.

Kas mylėta, kuo tikėta,
Lyg žaliu lietum nulyta,
Ąžuolais vijokliai virtę,
O vijokliais ąžuolai.

Pelkės giriomis pavirto,
Pelkėm pievos ir šilojai,
Saulės, vėjo, savo rankų,
Vakarykščių valandų.

Rodos, nieko nepažįsti,
O galbūt nepažinojai,
O gal vandenį ir duoną
Vadini kitu vardu.

Atsimerki - o ne auksas,
Kas labiausiai auksu tviska,
Atsimerki o ant kalno
Tavo namo pamatai.

Šiam pasauly visko būna,
Šiam pasauly bus dar visko,
Daug labai keistų dalykų
Atsimerkęs pamatai.

Šią naktelę, per naktelę
Nemigau, nemigau.
Su broleliu obelėlę
Sodinau, sodinau. (2x2 k.)

Prigyk, prigyk, obelėle,
Valyvai, valyvai.
Nokink savo obuolėlius
Raudonai, raudonai.

Aš priskinsiu obuolėlių
Raudonų, raudonų,
Ir nunešiu bernužėliui
Dovanų, dovanų.

Mergužėlė, lelijėle,
Kur buvai, kur buvai?
Kad šią naktį jaunimėly
Nebuvai, nebuvai.

Šią naktelę, per naktelę
Nemigau, nemigau.
Su broleliu obelėlę
Sodinau, sodinau.

Šią naktį per naktį
Gaideliai giedojo.
- Negiedokit, gaideliai,
Netrumpinkit naktelės.

Išaušo aušrelė -
Patekės saulelė.
Imsim broliai dalgelius -
Eisim pjauti šienelio.

Dar neišpjoviau
Anei pradalgėlio,
Ant dalgės pasirėmiau,
Ant dalgelės rymojau.

Ak, pūkuotas, švelnus šimtakoji,
Kur per vasarą sveikas bėgioji?
Kiek tu batų porų, kiek tu batų porų sunešioji,
Šimtakoji vikrus, šimtakoji vikrus, greitakoji?

Kiek tau batų kas rytą valyti!
Jie sušlampa, kai pradeda lyti,
Kaip sunku batus tau, kaip sunku batus tau nusiauti!
Kaip keblu prie durų, kaip keblu prie durų juos sukrauti!

Aš norėjau dar daug ko paklausti,
Aš norėjau tau ranką paspausti,
Bet bijojau, nes jau, bet bijojau, nes jau nežinojau,
Ką paduosi man, ką paduosi man - ranką ar koją.

ŠIMTĄ METŲ - VIENA ŠEIMA
Šimtą metų stovyklaujam, šimtą metų mes dainuojam
Kyla kibirkštys aukštai, šimtą metų vis draugai

Prie to laužo skautų sielos,
Susijungsim amžinai
Šimtą metų šimtą - skautija
šimtą metų šimtą - viena šeima

Rai, rai rai umba umba rasa o pa pa o pa pa
Čigariki tumba tumba tumba , oi lia la, oi lia lia

Prie to laužo skautų sielos,
Susijungsim amžinai
Šimtą metų šimtą - skautija
šimtą metų šimtą - viena šeima

Pirmas laužas Panemunėj, tarp beržų mūsų namai
Per pasaulį mes keliaujam, bendrai dega mūsų laužai

Prie to laužo skautų sielos,
Susijungsim amžinai
Šimtą metų šimtą - skautija
šimtą metų šimtą - viena šeima

Rai, rai rai umba umba rasa o pa pa o pa pa
Čigariki tumba tumba tumba , oi lia la, oi lia lia

Širdele mano, o kodėl tu liūdna?
Širdele mano, kur jaunystė tava?

Dienelės slenka ir nė vieno neaplenkia,
Sakyk, širdele, kur jaunystė tava.

Širdelė daužos, trokšta laimės jinai,
Ir meilės laužas pasiliko tiktai.

Prabėgo dienos, dingo laimė mėnesienoj,
Neverk, širdele, ir be jos bus gerai.

Šventė yra, turi ji būt
Kaip atpildas tiems, kurie laukia,
Kaip antausis tiems, kurie netiki,
Kiekvienam kitokia ir visiems sava,
Šventė turi būti, šventė yra.

Laimė yra...

Meilė yra...

TAM NAMELY TAM MAŽAM

Tam namely, tam mažam
Mažas vyras žiurėjo,
Matė kiškį bebėgant,
Į dureles bebeldžiant.

Leiskit, leiskite vidun,
Nes medžiotojas nušaus,
Eikš, kiškeli, eikš greičiau -
Švelniai prisiglausk.

TAU, SESUTE, PUIKIOS GĖLĖS

Tau, sesute, puikios gėlės,
O man - kardas prie šalies;
Tau akis plaus ašarėlės,
Man gaisrai kelius nušvies. (2x2 k.)

Tau rymoti - manęs laukti,
Man kovoti mirtinai,
Gal sulauksi manęs jauno,
Jei neslėgs šalti kapai.

O jei žūsiu už Tėvynę,
Brangią žemę Lietuvos,
Tai žvaigždutė vakarinė,
Pas mane tave atves.

Ant smėlėto mano kapo
Prisodinki daug gėlių,
O kad jos gražiai žydėtų,
Palaistyk vandenėliu.

Tave aš pamačiau, tave aš pamylėjau
Ir savo jauną širdį tik tau atidaviau.
Žinau, kodėl juokiuos, žinau, kodėl ir verkiu,
Bet ar tu būsi mano - tikrai to nežinau.

Ar atsimeni, kaip mes linksmai stovyklavom,
Atsimeni, kaip mes prie laužo dainavom,
Atsimeni, kaip mes per naktį budėjom ir kalbėjom.

Tik tu man žiedą duok ir kitos nevilioki,
Būsiu ištikima, tu meilė man pirma.
Bet greit reiks išsiskirt, gal kitą tu mylėsi,
Bet apie šitas dienas galvosim visada...

Teka, teka skaisti saulė (2 k.)
Per girelį.

Šovė, šovė kareivėlis
In liepelį.

Atsimušė jo balselis
In mergelį.

- Oi, mergela, lelijėla,
Duok žodelį.

- Aš neduosiu tau žodelio
Kareivėliui.

Aš tik duosiu sau žodelį
Artojėliui.

Sunku augti dziemedėliui
Be saulalės.

Taip man jaunai mergužėlei -
Be bernelio.

Ten, kur šlama pakelės beržynai,
Kur vingiuoja Nemuno vaga,
Ten ir mūsų mylima Tėvynė,
Ten per amžius buvo Lietuva. (2x2 k.)

Mažas būdams, kūdikiu bėgiojau
Po žaliąsias tėviškės lankas,
Aš užaugęs niekad negalvojau,
Kad Tėvynė manęs pasiges.

Vėjas ūžia, propeleriai gaudžia,
Eskadrilė pakyla aukštai,
Žydros akys sužiba padangėj,
Sudie, žeme ir gimti namai!

Aš nuskrisiu į gimtą sodybą,
Kur gyvena motina sena,
Ir apsuksiu žiaurią mirties kilpą,
Lai pamato mano mylima.

Žūsta vadai, žūsta generolai,
Juos palydi orkestrų garsai,
O kai žūsta mylimas lietuvis,
Jam sučiulba lakštučių balsai.

Mums nereikia vėliavos raudonos,
Penkiakampės žvaigždės kruvinos.
Mums tik reikia vėliavos trispalvės
Ir per amžius laisvos Lietuvos.

Man mažam tešlainukui labai pasisekė,
Man mažam tešlainukui labai pasisekė,
Man mažam tešlainukui labai pasisekė,
Kad manęs atsikando tiktai vieną trečdalį.
Bet liko viena koja, kad galėčiau šokti,
Liko ir ranka, kad galėčiau ploti.
Liko dar ir sprandas, kad nusilenkt galėčiau,
Na, o ko neliko - sakė - neprireiks.
Norėčiau bučiuot tave, pabučiuot norėčiau,
Norėčiau bučiuot tave, pabučiuot norėčiau,
Norėčiau bučiuot tave, pabučiuot norėčiau,
Bet, deja, kaip gaila - neturiu su kuo.

Norėčiau prašyt tave, paprašyt norėčiau,
Norėčiau prašyt tave, paprašyt norėčiau,
Norėčiau prašyt tave, paprašyt norėčiau,
Kad mane nulipdytum, mane iš naujo

Tėvyne dainų ir artojų,
Už ką tu mus šitaip baudi?
Į kokį džiaugsmingą rytojų
Per skausmą ir kraują vedi?

Iš kur šitas pyktis ir kerštas,
Tas melas vardan Lietuvos?
Kieno tas alsavimas karštas
Virš vaikiškos mano galvos?

Tėvyne, tu mano tėvyne,
Su kuo ir prieš ką tu eini?
Kodėl tu draskai man krūtinę
Ir ko tu taip ieškai many?

Tykus vakars be vėjo, be vėjo,
Lakštingėlė čiulbėjo, čiulbėjo. (2 k.)

Po beržyną vaikščiojau, vaikščiojau,
Bėro žirgo ieškojau, ieškojau.

Bėro žirgo neradau, neradau,
Tik mergelę sutikau, sutikau.

Mergužėlė daržely, daržely,
Žalias rūtas ravėjo, ravėjo.

- Labas vakars, mergele, mergele,
Ar nematei žirgelio, žirgelio?

- Matyt mačiau žirgelį, žirgelį
Savo tėvo dvarely, dvarely.

Tyliai leidžias pavargusi saulė,
Paskutiniai šešėliai dienos.
Galbūt viską pasaulyje pamiršiu,
Bet tavęs, mylimoji, niekados.

Išėjai tu rasotais takeliais,
Nesiklausus tėvelio nei mamos.
Ant pirštelių skaičiuodama žvaigždutes
Tu sakei, kad mylėsi visados.

Daug žvaigždučių dar liko neskaičiuotų,
Suskaičiuoti jų niekas negalės.
Aš mačiau - glamonėjo tave kitas
Ir aistringai bučiavo lūpeles.

Jei nemyli, nenori, nereikia,
Aš iš meilės numirti galiu.
Ir numiręs aš pas tave ateisiu,
Šaltu žvilgsniu pažvelgsiu į akis.

Tyliu keleliu
Tyliai ėjau,
Prie svirnelio
Sutrepsėjau. (4x2 k.)
Tyliu, kad myliu
Kad gyventi negaliu. (2x2 k.)
Ar čia durys,
Ar čia siena,
Ar mergelė
Guli viena.

Nei čia durys,
Nei čia siena,
Nei mergelė
Guli viena.

Čia tai guli
Motinėlė
Su jauniausia
Dukružėle.

Tu paglostyk žolę, gėlę, (2 k.)
Lapas kaip armonikėlė. (2 k.)
Raskiloj, raskiloj,
Mūsų kiemo raskiloj. (2x2 k.)
Vos tiktai aušra nušvinta -
Raskiloj rasa sužimba.

Pirmas saulės spindulėlis
Nusiprausia atsikėlęs.

Tu paglostyk žolę, gėlę,
Lapas kaip armonikėlė.

Tupi, tupi baltos varnos
Balto miško vidury,
Eina baltas begemotas
Balto Nilo pakrašty.
Bet kodėl visur taip balta?
Nusibodo man balta,
Tegul bus dabar kokia...

Ruda
Rausva
Žila
Stora
Plika
Kieta
Smaila
Kiaura…

Turėjo liepa lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Devynias šakas lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Visas devynias lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Vėtrala palaužė lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Palik nor vieną lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Gegiulai nutūpti lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Gailiai pakukuoti lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Turėjo močia lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Devynias dukras lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Visas devynias lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Piršlaliai išpiršo lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Palik nor vieną lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Rūtalai palaistyt lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Ąslalai pašluoti lioj siudėjo
Siudėja siudėjo siudėjula tatato.

Turiu aš vištą,
Tik man reikia gaidžio. (2x2 k.)
Visi nori sužinot,
Kaip tą gaidį vadina. (2x2 k.)
Tas gaidelis kapitons,
Toj vištytė šiurpa šiurpa,
Tas gaidelis kakarieku
Labai gražiai gieda.

Turiu aš gaidį,
Tik man reikia anties.
Visi nori sužinot,
Kaip tą antį vadina.
Toj antytė krypu rypu,
Tas gaidelis kapitons,
Toj vištytė šiurpa šiurpa,
Tas gaidelis kakarieku
Labai gražiai gieda.

Turiu aš antį,
Tik man reikia žąsies.
Visi nori sužinot,
Kaip tą žąsį vadina.
Toj žąsytė girgu gargu,
Toj antytė krypu rypu,
Tas gaidelis ...

Turiu aš žąsį,
Tik man reikia kiaulės.
Visi nori sužinot,
Kaip tą kiaulę vadina.
Toj kiaulytė kriu kriu,
Toj žąsytė girgu gargu,
Toj antytė ...

Turiu aš kiaulę,
Tik man reikia avies.
Visi nori sužinot,
Kaip tą avį vadina.
Toj avytė šilta vilna,
Toj kiaulytė kriu kriu,
Toj žąsytė ...

Klausei manęs, kiek kelių aš žinau,
Ar daugel kadais keliavau.
Klausei manęs, kiek žmonių sutikau,
Ar daug suradau aš draugų.
Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys,
Tik jis, mano drauge, atsakys.
Klausei, iš kur atkeliauja lietus
Debesimis, dangumi.
Klausei, kiek kelio nueina žmogus,
Kol tampa tikru žmogumi.

Paukščiai sugrįžta linksmi į namus
Pavargę svečiajam krašte.
Kelią nuėjęs sugrįš ir žmogus,
Bet kas jį sutiks namuose?

Kaip man jaunystės neminėt
Su bičiuliu senu?
Kaip neliūdėt, nesigailėt
Prabėgusių dienų?

Už mūsų jaunas dieneles
Pakelkime taures.
Žvaliau išgerkime, brolau,
Už jaunas dieneles.

Drauguži mielas, pilk drąsiau
Ir vyno negailėk.
Jaunystė dingo ir atgal
Ji nebegrįš vis tiek.

Kadaise mudu su tavim
Bėgiojom po šlaitus
Ir neverkšlenom, jeigu mus
Užklupdavo lietus.

Mes nardėm upių bangose
Kartodami linksmai,
Bet jūra, kriokianti, rūsti,
Mus perskyrė ūmai.

Tiek metų pralėkė ir štai
Aš vėl tave matau,
Už mūsų meilę vėl geriu
Ir spaudžiu ranką tau.

Užsidėk kuprinę ant pečių,
Iškeliauki vieškeliu plačiu,
Apvažiuoki svietą,
Raski savo vietą
Ir laikyki vairą už ragų.

Jeigu moki minti pedalus,
Dviratis geriausias draugas bus,
Taršku baršku riedam
Dviračiais po svietą,
Kviečiam pakeliauti jus visus.

Pirksiu naują strielbelę,
Šersiu juodbėrį sau.
Josiu pas mergužėlę,
Net už vėją greičiau.
Užėjau karčemėlėn
Žalio vyno išgert,
Išgirdau gegutėlę
Užkukuojant vienąkart.
Nedėlioj per Velykas
Sužaliavo lazda,
Ištekėjo mergelė,
O man liko barzda.

Lik sveika, mergužėle,
Aš sau vienas eisiu.
Savo liūdnąją dalią
Aš užgersiu vynu.

Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom,
Apkaišysiu pasaitėlį žaliom rūtom.
Ir valdovui tartum tėvui
Nusiėmęs kepurėlę
Nusilenksiu.

Duok, valdove, kilpinėlį eiklų, taiklų,
Kalaviją kieto plieno kalvėj lietą,
Kirvį aštrų, ilgakotį,
Kuoką sunkią pakyloti,
Duok, valdove!

Nusibodo girioj stumbrą varinėti,
Nusibodo tavo sakalus penėti.
Jei medžioti, tai medžioti
Nuožmų vanagą kryžiuotį
Priešo žemėj.

Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom,
Apkaišysiu pasaitėlį žaliom rūtom,
Kad skrajūno mano žirgo
Vis bijotų piktos širdys
Pikto priešo,
Vis bijotų.

Vaikeli mažas, ar meni,
Seniai, seniai kadais,
Kai tu ant mėlynos žvaigždės,
Ar jūroj gyvenai? (2x2 k.)

Kai broliai ganė žirgelius,
Dainuodami gražiai,
Per naktį degė pagiry
Naktigonių laužai.

O sesės kaišė sau kasas
Žalia rūta, žiedais,
Vaikeli mažas, aš menu
Seniai, seniai kadais.

Vai, ko nusižvengei,
Bėrasai žirgeli,
Ko dairais aplinkui
Į dulkėtą kelią?

Tas kelias į Vilnių,
Gedimino pilį,
Ten, kur mūsų broliai
Vargsta už Tėvynę.

Oi nežvenk, žirgeli,
Dar ne laikas joti -
Leisk man jaunam augti
Jėgomis ir protu.

O kai aš užaugsiu,
Tai narsiai kariausiu -
Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu.

Gedimino pily
Trispalvę iškelsiu
Ir prie Aušros vartų
Karštai pasimelsiu.

Ir prie Aušros vartų
Karštai pasimelsiu,
Dievui ir Tėvynei
Žemai nusilenksiu.

Dieve Visagali,
Saugok mūsų šalį,
Tėvą ir motulę,
Brolį ir sesulę.

Aš labai bijau varlės, (2 k.)
Tiek mažos, tiek didelės. (2 k.)
Gal ta baimė neprotinga,
Bet varlė man - nepatinka, nepatinka, ne, ne.

Nebraidau basom po rasą,
Jeigu norite - už drąsą
Galit dvejetą rašyt,
Bet varlė man - negraži, negraži, ne, ne!

Nors iš baimės aš drebu, (2 k.)
Šiaip jau varlę aš gerbiu, - (2 k.)
Į mane kai pasižiūri,
Aš matau, kad proto turi, proto turi, oho!

Sako - ji labai naudinga:
Čiumpa vabalą už kinkos
Ir, prarijus tą kenkėją,
Žemės ūkį pakylėja, pakylėja, taip, taip.

Gal ir pakylės, gal - ne, (2 k.)
Bet džiaugiuos, kad ji mažytė -
Būtų didelė - mane
Patį pirmąjį prarytų, patį pirmąjį - niam, niam.

Vilniaus mieste žali bromai, (2 k.)
Ten žirgus balnojo. (2x2 k.)

Pabalnojo ir išjojo,
Ant kalno sustojo.

Ir pastatė armotėlę,
O paskui iššovė.

Ir nušovė lenkų vadą,
Lenkų komandierių.

Lenkai krito kaip lapeliai,
Lietuviai - kaip mūrai.

Lenkai krito ir dejavo,
Lietuviai dainavo.

Lenkams buvo didi kova,
Lietuviams - zabova.

Vilnius mūsų nuo senovės,
Žinokit panovės.

Visos upės akmenuotos, (2 k.)
Ech, visos upės akmenuotos,
Nėra iš ko gerti. (2x2 k.)

Parsivedžiau jauną žmoną,
Ech, parsivedžiau jauną žmoną,
Nėra už ką barti.

Ir pabariau kartą vieną,
Ech, ir pabariau kartą vieną,
Verkė visą dieną.

Nuo to laiko, neduok Dieve,
Ech, nuo to laiko, neduok Dieve,
Daugiau nebebarsiu.

Pats sau virsiu, pats sau kepsiu,
Ech, pats sau virsiu, pats sau kepsiu,
Pats vaikus gimdysiu.

Ir pabandžiau kartą vieną,
Ech, ir pabandžiau kartą vieną,
Verkiau visą dieną.

Nuo to laiko, neduok Dieve,
Ech, nuo to laiko neduok Dieve,
Daugiau nebandysiu.

Vos tik žiema ateina,
Važiuojam slidinėt,
Nupirkę naujas slides
Kavinėj pasėdėt.
Gerk ir mylėk, kolega,
Gerk ir mylėk karštai,
Nes kai ateis rytojus,
Gal bus jau per vėlai.
Vieną ankstyvą rytą
Ant kalno užlipau,
Žemyn pasižiūrėjęs
Pėsčias namo grįžau.

Parinkęs aukštą kalną
Juoju žemyn daviau,
Ir lydimas kryžiuočių
Rogėse pabudau.

Mūsų sesutės laukia
Atvėrę mums širdis,
O broliai pokeriuoja
Ir geria per naktis.

Studijų dienos baigias,
Greit jau reiks dirbt pradėt,
Išgerkim dar po vieną -
Širdį ne taip skaudės.

Žalia, žalia per visą dangų,
Per visą dangų didžiausia eglė,
Auksinėm saulėm apkaišinėta,
Žalia, žalia, žalia, žalia.

Žalia, žalia per visą dangų,
Per visą dangų, per vaiko širdį,
Per tą pasaulį, kuris negirdi,
Žalia, žalia, žalia, žalia.

Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą,
Rasa kėlė pasagėlę,
Pasagėlė - žirgą.

Žirgas kėlė balną,
Balnas kėlė raitą,
Raitas kėlė kepurėlę
Senai motinėlei.

Žygiuoja kareiviai pora paskui porą
Ginti brangią žemę, šalį Lietuvos.
A-ly-te!
Pulkas paukštelių mėlyname ore
Čiulba ir skraido viršum jų galvų. /3×2

Sūnelis išeina, močiutę ramina,
Prašė neliūdėti, kolei jis sugrįš.
A-ly-te!
Su Dievu močiute, sudiev sengalvėle,
Gal pasimatysim po žiaurios kovos. /3×2

Ten prie tėvo kapo, ten prie koplytėlės,
Prisiekiau aš būti sūnus Lietuvos.
A-ly-te!
Kartą prisiekęs daugiau nekartosiu,
Ginsiu brangią žemę, šalį Lietuvos. /3×2


Eisiu į tą šalį, į vakarų šalį,
Ten kur žūsta broliai kovos laukuose.
A-ly-te!
Ten aš paaukosiu savo jaunas dienas
Už tėvų žemelę, kurioj aš gimiau. /3×2

Neateis prie kapo mylima mergaitė,
Nekaišys kapelio žydinčiom gėlėm.
A-ly-te!
Apkaišys kapelį plieninėm kulkelėm,
Ramins mane jauną, žemėj gulintį. /3×2

Pražydo, pražydo, pražydo
Prie kelio begėdės alyvos,
Nuraudo, nuraudo, nuraudo,
Virpėdamos ilgisi draugo.

Vaikšto, vaikšto, po vieną, po du,
Ieško, ieško laimingų žiedų.
Nemyli-myli buria ratu,
Laukia, laukia meilės kartu.

Vėlyvos, vėlyvos, vėlyvos
Pavasarį tavo alyvos,
Nespėjo žydėti, nespėjo,
Ruduo pirma laiko atėjo.

Pradingo, pradingo, pradingo
Pavasario krūmas spalvingas.
Kas žino, kas žino, kas žino,
Kur mūsų svajonių alyvos.

Ant kalno gluosnys, pakalnėj šulnys.
Ten vaikščiojo mergužėlė
pati sau viena. (2x2 k.)

Atjoj bernelis žirgelio girdyt:
- Sustok, palauk, mergužėle,
duok žirgui vandens.

Negaliu stovėt, su tavim kalbėt -
Šalta rasa, o aš basa,
nušals kojelės.

Ant kalno karklai siūbavo, ] 3 k.
Pakalnėj vanduo liūliavo
Liūliavo, liūliavo. ] 3x2 k.

Tenai vaikščiojo mergelė, ] 2 k.
Ten vaikščiojo mergužėlė
Balta, graži lelijėlė
Lelija, lelija. ] 3x2 k.

Štai ir atjojo bernelis, ] 2 k.
Štai ir atjojo bernužėlis
Baltas, gražus dobilėlis
Dobilas, dobilas. ] 3x2 k.

Mergele mano jaunoji, ] 3 k.
Kur šią naktelę nakvojai?
Nakvojai, nakvojai. ] 3x2 k.

Aukštoj tėvelio klėtelėj, ] 3 k.
Margoj močiutės lovelėj,
Lovelėj, lovelėj. ] 3x2 k.

Ant kalno mūrai -
Joja lietuviai. (2x2 k.)
Joja, joja lietuvaičiai,
Neša, neša vainikaitį,
Vainiką rūtų,
Vainiką rūtų!

Štai ir prijojo
Uošvės dvarelį.
- Kelkis, kelkis, mergužėle,
Balta graži lelijėle,
Žirgelių girdyt,
Žirgelių girdyt.

Dar nesikelsiu,
Dar ne dienelė!
Man močiutė taip prisakė,
Su berneliais nekalbėti -
Močiutės klausau,
Širdelės klausau.

Ant Nemuno kranto kareivis gulėjo,
Pakėlęs galvelę į dangų žiūrėjo. (2 k.)

Kelkis, kareivėli, gana tau gulėti,
Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia.

Jau tavo pulkelis viešu keliu traukia,
Už žalių girelių tavęs priešai laukia.

Tegul jis sau traukia ir manęs nelaukia,
O aš kareivėlis saldaus miego noriu.

Prašysiu žuvelės, raibos lydekėlės,
Kad ji parašytų mergelei laiškelį.

Atsakė žuvelė, raiba lydekėlė:
- Negaliu rašyti mergelei laiškelio.

Gilus vandenėlis, sraunus Nemunėlis,
Negaliu rašyti mergelei laiškelio.

Prašysiu paukštelio, margo sakalėlio,
Kad jis parašytų mergelei laiškelį.

Atsakė paukštelis, margas sakalėlis:
- Negaliu rašyti mergelei laiškelio.

Ant tėvelio lauko.
O kas ant to lauko yr? (2 k.)
Ogi dideliausias kalnas.
Kalnas ant lauko,
Ant tėvelio lauko.
O kas ant to kalno yr?
Ogi dideliausias medis.
Medis ant kalno,
Kalnas ant lauko,
Ant tėvelio lauko.
O kas ant to medžio yr?
Ogi dideliausios šakos.
Šakos ant medžio,
Medis ant kalno,
Kalnas ant ...
O kas ant tų šakų yr?
Ogi dideliausi lapai.
Lapai ant šakų,
Šakos ant medžio,
Medis ant ...
O kas ant tų lapų yr?
Ogi dideliausias lizdas.
Lizdas ant lapų,
Lapai ant šakų,
Šakos ant ...
O kas tame lizde yr?
Ogi dideliausias kiaušis.
Kiaušis iš lizdo,
Lizdas ant lapų,
Lapai ant ...
O kas iš to kiaušio bus?
Ogi dideliausias paukštis.
Paukštis iš kiaušio,
Kiaušis iš lizdo,
Lizdas ant ...
O kas iš to paukščio bus?
Ogi dideliausios plunksnos.
Plunksnos iš paukščio,
Paukštis iš kiaušio,
Kiaušis iš ...
O kas iš tų plunksnų bus?
Ogi dideliausi patalai.
Patalai iš plunksnų,
Plunksnos iš paukščio,
Paukštis iš ...
O kas po tais patalais bus?
Ogi dideliausia meilė.
Meilė po patalais,
Patalai iš plunksnų,
Plunksnos iš ...
O kas iš tos meilės bus?
Ogi dideliausias vaikas.
Vaikas iš meilės,
Meilė po patalais,
Patalai iš ...
O kas iš to vaiko bus?
Ogi dideliausias skautas.
Skautas iš vaiko,
Vaikas iš meilės,
Meilė po ...
O kas iš to skauto bus?
Ogi dideliausias akademikas.
Akademikas iš skauto,
Skautas iš vaiko,
Vaikas iš ...

Aš be tavęs kaip medis be šaknų,
Aš be tavęs kaip paukštis be sparnų.
Nepalik manęs - bus labai sunku,
Juk tu žinai, kaip tave myliu.

Pabūkim mes du maži vaikai,
Pabūkim mes du saulės kamuoliai.
Ir nubėkime pajūrio krantu,
Tu būsi aš, aš tai būsiu tu.

Už neatsargų juoką ir žodžius,
Už melą ir už aistrą, patikėk,
Ir už ašaras, kurios negreit nudžius,-
Už viską tenka skaudžiai sumokėt.

Aš esmi žmogus,
Didžiai turtingas,
Nieko nebijau,
Ba išmintingas.
Turiu arklį, gražų palvą,
Mokslas nelenda į galvą,-
Ko man daugiau reik?

Turiu marškinių
Viso penkeris,
O užsisegiot
Šniūrelius kelis.
Nors jie yra nuobrukiniai,
Bet atrodo kaip šilkiniai,-
Dailiai atrodo.

Turiu kepurę
Aš labai diktą,
Nuo senų tėvų
Ji man palikta:
Viršus siūtas kailių lapių,
Aplink galions iš kanapių,-
Dailiai atrodo.

Turiu skrandukus
Iš skūrų lapių,
O pasijuosiu
Diržu kanapių.
Rudinukė išnešiota,
Pelių kailiais išvedžiota,-
Vis po šiai madai.

Aš turiu kelnes,
Aiškiai raudonas,
Kai jom apsiaunu,
Sako, kad ponas,-
Man palikta tėvų tėvo,
Aš nebijau blogo vėjo,
Kai jom apsiaunu!

Turiu čebatus
Angelskos skūros,
O ant jų lopų -
Devynios poros:
Ilgi aulai - pusė sprindžio,
Padų nėra - galiu mindžiot
Drąsiai ir smagiai.

Tas mano palvys -
Tai gražus arklys,
Metų turi jis
Trisdešimt ir tris:
Kreivos kojos, ilgas kaklas,
Ant abiejų akių aklas,-
Nieko nemato
Ir nesibaido!

Uždedu balną
Iš liepos skūros,
O kai reik užsėst -
Lipu ant tvoros.
Dailiai joju, šonus plakdams,
O jis bėga nesustodams
Žingine kaip žaibs.

O kai aš jojau
Viduriu kelio,
Žiūriu - ateina
Jauna mergelė.
Tprū, sustabdžiau žirgą palvą,
Linkterėjau į ją galvą,-
Noriu pakalbėt.

Aš išsitraukiau
Ragą tabokos,
Daviau pauostyt
Mergelei tokios.
Kai tabokos ji užtraukė,
Kaip kačiukė susiraukė
Ir sakė - apči.

Vai, tu, mergele,
Kokia tu graži:
Lūputės storos,
Dantukai reti.
Nors esi ne mūsų krašto,
Imki moterystės naštą,
Tekėk už manęs.

Ir ne po ilgo
Buvo veselia,
Prispaudėm sulos
Pilną bačkelę.
Gėrėm, ūžėm, baliavojom,
Aplink pečių strapaliojom -
Tai linksma buvo.

Gavau pasogos
Atmuštą kaltą,
Kačiukę juodą,
Šuniuką margą.
Kaltu žuvis meškerioju,
Pačiai šonus išvanoju,
Dailiai gyvenu!

O jeigu kada teks
Pro šalį važiuot,
Prašome užsukt,
Nepasididžiuot,-
Užu pečiaus pasodinsim,
Ožkos sūriu pavaišinsim,
Vaikai padainuos.

Aš nupirksiu batukus tau -
Bus raudoni, labai gražūs!
Bet sunku bus išsirinkti,
Nes kojytės labai mažos.

Jei nori, vyksime mes į marias!
Jei nori, vyksime mes į marias!
Žiūrėk, kaip šoka, žiūrėk, kaip šoka!
Žiūrėk, kaip šoka, žiūrėk, kaip šoka.
Žiūrėk, kaip šoka ir šokt nemoka -
Kojytės mažos batais raudonais!

Aš nunešiu meistrui Pedro,
Kad sidabru juos ataustų,
Kad šilkais išsiuvinėtų -
Ir kojyčių tau nespaustų.

Jei nori…

Aš su savo boba išėjau grybauti,
Radau baravyką, negaliu išrauti.

Aš su savo boba - Morta. (2 k.)

Mano bobutė labai silpna buvo,
Beraudama grybą ir pati sugriuvo.

Išsivirsim grybus, nugraibysim taukus,
Duosime šeimynai, kuri dirba laukus.

Ką nesuvalgysim, į terbas sudėsim,
Važiuosim kermošiun, užkandos turėsim.

Oi jūs, grybai, grybai, jūs patieka mano,
Kas jūsų nevalgo, nieko neišmano.

Aš toriejau koina seną,
Veizu - bestija jau stena. (2x2 k.)
Ukvei - bum!
Ukvei vei vei - bum bum bum!
Ukvei ukvei ukvei bum
Čir vir vir vir bum bum bum. (2x2 k.)
Jiemiau dalgį nu pastuogis
Veizu - bestija nuspruogis!

Kasiau doubi plati, gėli,
Kad palaiduočiau bestėji.

Vuo ta oudega kap mėit(a)s -
Nabužteka doubie vėit(a)s.

Aš ton oudega nukėrsu
Ėr bestėja sutalpėnsu.

Ateina naktis,
Saulė jau nuslinko
Nuo kalnų,
Nuo miškų,
Nuo laukų.
- Saldžių sapnų! Užmiki.
Dievs yr čia!

Atgimė Tėvynė, gimėme ir mes,
Metai išaugino skautiškas eiles.
Viską mes pašvęsim Lietuvai mielai!
Motina ji mūsų, o mes jos vaikai!

Ei, pirmyn, į Tautinę stovyklą,
Ten paspausim broliškai rankas,
Tai geriausia skautiška mokykla,
Ten supinsim darbą ir dainas.

Tautinė stovykla sušaukė visus,
Panemunės šilas priglaudė svečius.
Laužas tegul jungia skautiškas širdis,
Liepsnos tegul neša dangun mūs mintis.

Atskrend sakalėlis
Per žalią girelę,
Atmušė sparnelius
Į žalią eglelę. (2x2 k.)

- Pažiūrėk, mergele,
Į sausą eglelę:
Kai pradės žaliuoti,
Tai tu būsi mano.

Sausoji eglelė
Žaliuoti pradėjo -
Kur gi tas bernelis,
Kurs mane mylėjo?

Ar už jūrių marių,
Ar už vandenėlių,
Ar kitas mergeles
Mylėti pradėjo?

Nei už jūrių marių,
Nei už vandenėlių,
Tik kitas mergeles
Mylėti pradėjo.

Atskrido paukštelis
Ant medžio šakos,
Čiulbėjo, ulbėjo
Kaip mudu abu.
Pirmyn, atgal,
Kairėn, dešinėn,
Aukštyn, žemyn
Kaip mudu abu. (4x2 k.)
Nutūpė paukštelis...

Susuko lizdelį...

Padėjo kiaušinį...

Perėjo paukštelis...

Nuskrido paukštelis
Nuo medžio šakos,
Čiulbėjo, ulbėjo
Kaip mudu abu.

Augo girioj ąžuolėlis, (2 k.)
Augo girioj ąžuolėlis,
Pas tėvelį sūnaitė(lis). (2 k.)

Rūpinosi tėvužėlis,
Rūpinosi tėvužėlis,
Kad jo mažas sūnaitė(lis).

- Nesirūpink, tėvužėli,
Nesirūpink, tėvužėli,-
Užaugs tavo sūnaitė(lis).

Užaugs tavo sūnaitėlis,
Užaugs tavo sūnaitėlis,
Bus Lietuvos kareivė(lis).

- Man nereikia kareivėlio,
Man nereikia kareivėlio,
Man tik reikia artojė(lio).

- Nepabuvęs kareivėliu,
Nepabuvęs kareivėliu,
Nebus geras artojė(lis).

Augo girioj liepužėlė,
Augo girioj liepužėlė,
Pas motulę dukružė(lė).

Rūpinosi motinėlė,
Rūpinosi motinėlė,
Kad jos maža dukružė(lė).

- Nesirūpink, motinėle,
Nesirūpink, motinėle,-
Užaugs tavo dukružė(lė).

Užaugs tavo dukružėlė,
Užaugs tavo dukružėlė,
Bus Lietuvos šokėjė(lė).

- Man nereikia šokėjėlės,
Man nereikia šokėjėlės,
Man tik reikia audėjė(lės).

- Nepabuvus šokėjėle,
Nepabuvus šokėjėle,
Nebus gera audėjė(lė).

Augo kieme klevelis,
Augo kieme žaliasai.
Po tuo klevu, po žaliuoju,
Gul bernelis jaunasai. (2x2 k.)
Viens du trys, graži Lietuva,
Kaip gėlelė žydi visada.
Nepapūski, vėjeli,
Nepapūski, šiaurasai,
Nepajudink klevo šakų,
Nepabudink bernelio.

Ir papūtė vėjelis,
Ir papūtė šiaurasai.
Pajudino klevo šakas,
Pabudino bernelį.

Kelkis, kelkis, berneli.
Kelkis, kelkis, jaunasai.
Laikas joti į karužę,
Ginti laisvę Lietuvos!

Tautinės stovyklos daina 1968 m.

Tautinėj stovykloj uždegėm ugnis,
Jungias mūsų gretos, mintys ir širdis.
Aukso jubiliejų su skambia daina
Švenčiame šiandieną skautų šeimoje.

Tegu dega ir liepsnoja aukure ugnis;
Tegul artimui vis plaka skautiška širdis!

Gintaro krantuose, Nemuno šiluos
Mokėsi ir augo skautės Lietuvos.
Laisvėje saulėtoj ar svečiam krašte
Visad plėvesuoja vėliava žalia.

Tegul dega ir liepsnoja aukure ugnis
Ir tėvynei tegul plaka skautiška širdis!

Dangiškasis Tėvas laimina visus,
Sugrąžins Jisai mums tėviškės namus.
O širdyse mūsų, kaip dangaus šviesa,
Visad tegul žydi žalioji rūta.

Visad tegul žydi žalioji rūta.

Visi vaikai vaikučiai,
Smalsutės ir smalsučiai,
Smalsaukit ir keliaukite
Australijon visi.

Pilna visa Australija
Bananų, mandarinų,
Pilna visa Australija
Ledų ir apelsinų.

Galėsit ten miegoti,
Vartytis pataluose,
Galėsit ten klausytis
Pasakos ilgos.

Valio, valio Australijai, (3 k.)
Australijai valio.

Kaip brangi esi žemė tu gimta,
Nors būnu toli, tau širdy vieta.
Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos,
Ąžuolai žaliuos žemėj Lietuvos.
Nors esi maža, bet esi didi,
Nemuno vaga - tai tava širdis.

Ar diena žiemos, ar naktis rudens,
Tavo šilumos man užteks gyvent.

Balnokim, broliai, žirgus, (3 k.)
Reiks karan joti. (2x2 k.)

Paduok, sesule, kardą,
Reiks priešą kirsti.

O jeigu aš negrįšiu,
Žirgelis parneš.

Ant mano smėlio kapo
Berželis žaliuos.

O tam žaliam beržely
Gegulė kukuos.

O toj raiboj gegulėj
Širdelė plazdės.

O toj mažoj širdelėj -
Visa Lietuva.

O toj visoj Lietuvoj
Lietuviai dainuos.

Koks vakaras ilgas, kaip šiandien man gelia,
Nuskink man jazminą, baltoji varnele.
Nuskink man jazminą balčiausių žiedų,
Sakyk man, kad žemėj tavęs nerandu.

Koks vakaras ilgas, tokio nemačiau.
Nuskink man jazminą, varnele, greičiau.
Nuskink man žiedelį iš pat pažemės,
Nuskink, savo lūpom žiedus pažymėk.

Koks vakaras ilgas, baltoji varnele,
Nuskink man jazminą, ne baltą - tai žalią.
Nuskink man jazminą... Neskinki, nereikia!
Baltoji varnele, atskrisk ar ateik.

BIJŪNöLIS ŽALIAS
Bijūnėlis žalias,
Bijūnėlis gražus.
Bijūnėlio žali lapai,
Raudoni žiedeliai. ] 2x2 k.

Bijūnėlį lenkiau,
Gražų žiedą skyniau.
Gražiais žiedais bijūn÷lio
Galvelę dabinau.

Ėjau per kiemelį,
Pro vyšnių sodelį.
Ir sutikau bernužėlį
Vyšnelių sodely.

Bernužėlis jaunas,
Bernužėlis gražus,
Bernužėlio, kaip bijūno --

Raudoni veideliai.
Ėjau per dvarelį,
Pro rūtų darželį,
Ir sutikau mergužėlę
Rūtelių daržely.

Mergužėlė jauna,
Mergužėlė graži,
Kaip radastos žiedužėliai
Mergelės veideliai.

Boružėlė septyntaškė, lia lia lia lia,
Panaši į mažą braškę, lia lia lia lia.
Lia lia lia lia, lia lia lia lia lia,
Lia lia lia lia lia lia.
Boružėlė lipa delnu, lia lia lia lia,
Jai atrodo - kopia kalnu, lia lia lia lia.

Kai ant delno jai įgrysta, lia lia lia lia,
Užsimano ji nuskristi, lia lia lia lia.

Boružėlė geria kavą, lia lia lia lia,
Jai atrodo, kad kakavą, lia lia lia lia.

Boružėlė valgo blyną, lia lia lia lia,
Jai atrodo - cepeliną, lia lia lia lia.

Kiek taškelių ant sparnų, lia lia lia lia,
Tiek savaitėje dienų, lia lia lia lia.

Man atrodo - valgiau braškę, lia lia lia lia,
Pasirodo - septyntaškę, lia lia lia lia.

Brisk per upę, brisk per upę, brisk per upę Šaltuoną, je!
Pasikaišę, pasikaišę, pasikaišę, sijuoną. Je!

Šešios žąsys, šešios žąsys, šešios žąsys ant keima, je!
Anei veina, anei veina, anei veina žusina. Je!

Kam tos žąsys, kam tos žąsys, kam tos žąsys ant keima, je!
Jei nė veina, jei nė veina, jei nė veina žusina. Je!

Šešios bačkos, šešios bačkos, šešios bačkos ant stala, je!
Anei veina, anei veina, anei veina pijuoka. Je!

Kam tos bačkos, kam tos bačkos, kam tos bačkos ant stala, je!
Jei nė veina, jei nė veina, jei nė veina pijuoka. Je!

Šešios mergos, šešios mergos, šešios mergos ant šeina, je!
Anei veina, anei veina, anei veina vainika. Je!

Šeši bernai, šeši bernai, šeši bernai ant šeina, je!
Anei veina, anei veina, anei veina razumna. Je!

Kam tas razums, kam tas razums, kam tas razums ant šeina, je!
Jei nė veina, jei nė veina, jei nė veina vainika. Je!

Buvo gera gaspadinė,
Gero vyro žmona,
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.
O cha cha cha, o cha cha,
O ja ja ja, ja ja,
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.

Prireikėjo gaspadoriui
Į turgų važiuoti,
Sūris buvo nesudžiūvęs,
Negalėjo duoti.
O cha...

Išsirengė gaspadorius
Į didžią kelionę,
Gaspadinė, namie likus,
Darė sau storonę.
O cha...

Prisikvietus daug berniokų
Vaišino arielka,
Traukė sūrį nuo lentynos,
Dėjo ant tarielkos.
O cha...

Parvažiavo gaspadorius,
Į lentyną žiūri,
Klausinėja gaspadinę:
- Kur padėjai sūrį?
O cha...

- Aš jį pati numečiau,
Traukdama sermėgą,
O tas šuva, besarmatis,
Ėmė ir suėdė.
O cha...

Gaspadorius vijo šunį
Iki kiemo vartų
Gaspadinė susirietus,
Juokės šimtą kartų.
O cha...

O pavasari malonus,
O pavasari gražus,
Tu toks mielas, paslaptingas,
Tu atgaivini jausmus. (2x2 k.)

O, pavasari, skubėki
Širdį mano nuramint.
Širdžiai ilgesio nereikia
Pirmą meilę sugrąžint.

Ten, kur žalias vasarojus,
Teka upė šniokšdama,
Ir armonika raudojo,
Stiprių rankų traukiama.

Buvo naktys švento Jono,
Laužai degė paupy,
Buvo linksma ir malonu
Pirmą meilę prisimint.

Tu neklausk, kam aš nešioju
Baltą gėlę atlape,
Kieno vardą aš išpjoviau
Į žilvytį ties upe.

Baltas žiedas nekaltybės,
Jis nešiojamas visų.
Tavo vardą pirmutinį
Aš išpjoviau ant šakų.

Kaip paukštelis prie paukštelio,
Kaip gėlelė prie gėlės,
Taip širdelė prie širdelės
Vienąkart nurimt turės.

Būčiau nekalbėjus,
Nekalbėjus, ne! (2x2 k.)
Gražios buvo jo akelės -
Susigundžiau! (2x2 k.)

Būčiau nemylėjus,
Nemylėjus, ne!
Dailus buvo bernužėlis -
Susigundžiau!

Būčiau su juo nėjus,
Su juo nėjus, ne!
Aiškiai švietė mėnesėlis -
Susigundžiau!

Būčiau nebučiavus,
Nebučiavus, ne!
Saldžios buvo jo lūpelės -
Susigundžiau!
Carvė
Prie rytinio ekspreso į Palangą
Kelionmaišy carvę kažkas atsitempė.
Konduktorius baisiai išbalo
Ir veikiai be sąmonės vargšas išsitiesė.
Vairuotojas klausia:
- Kiek valandų?
Sako: - Man grafikas...
ir laikas išvykti!
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.

Susimetėm carvei bilietui,
Konduktorių į vidų įsitempėm,
O prie Kryžkalnio jis atsigavo -
Ir ėmė patrakėlis šaukti...
Sako: - Kurgi šitai matyta,
Su ragais ir dar į Ikarusą!
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.

Prie miško nuleido padangą:
Vyrai į kairę, o damos į dešinę...
Carvę lyg tarp kitko išsivedė -
Liepė jai čia pasilikti,
O carvė sako:
- Kurgi šitai matyta,
Su carvėm šitaip kiauliškai elgtis...
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.
Sako: - Vyrai, baikit nesąmones,
Nes prie jūros -
mano tėvynė.

Ten toli ošia žalia girelė,
Prie jos čigonai kuria ugnelę.
Skamba gitaros, gaudžia trimitai,
Moterys šoka, groja vyriškiai. (2x2 k.)

Oi, jūs, čigonai, iš kur atėjot,
Plačiam pasauly kur vaikštinėjot?
Kur jūsų žemė, kur tėviškėlė,
Kuri priglaustų jūs šeimynėlę?

Mes atėjūnai, žemės klajūnai,
Nepriglaus mūsų nė puikūs rūmai.
Sukūrę laužą, šoksim, trepsėsim
Ir savo didį šokį pradėsim.

Taip susitarę šoksim, trepsėsim,
Klausyk, mergele, ką tau kalbėsim:
- Neieškok meilės turtingo pono,
Vilioki jautrią širdį čigono.

Čigons - bernelis, čigons - varguolis,
Čigons laimingas, čigons turtuolis!
Čigons neturi ant savęs pono,
Kur tik pažvelgsi - žemė čigono!

Ir buvo dienos margos
Ir naktys baisiai gilios,
Gegužis vyšniom linko,
Laukus žiedų pripylė.

Rugiais per lauką plaukėm
Ir vargu netikėjom,
Akim išraižėm dangų
Kalbas kalbėjom vėjams.
Nebežinau, kas daros,
Oi ta dalia dalužė,
Ir kas mane nugirdė:
Ar tu jau, ar gegužis?
Abu tą džiaugsmą žingsniais
Lygiom dalim dalinom,
Dangus žaibais žėrėjo,
Lietus lelijom lijo.

Dabar tiktai beliko
Vieni prisiminimai,
Nes mūsų meilė buvo
Tiktai vaikų žaidimai.

Nenori, nemyli - nereikia,
Neprimink man žydrynės ir saulės.
Smelkia lietūs ir dvelkia migla -
Toks jau man pažadėtas pasaulis.
Lai vėjas teškia į veidą lietų,
Geriausias oras - dargana.
Nesakyk - viskas grįžta atgal,
Ir neklausk obels žiedo, ko liūdi.
Ir kodėl vien tik vėjas mane
Taip liūdnai į kelionę palydi.

Tu delnų nelaikyk po lašais,
Nebučiuok obels žiedo tu balto.
Ir negrįžk, jeigu jau išėjai,
Nenupūsk pienės pūko nekalto.

Dar nejok, dar sustok, dar mėnulis teka. (2 k.)
Aš girdėjau, aš girdėjau, ką tėvelis šneka. (2 k.)

Žada mane, žada mane už to senio duoti.
Aš to senio nemylėsiu, už jo netekėsiu.

Per tris dienas, per tris naktis dūmuose laikysiu.
O ketvirtą, o ketvirtą šarmu pagirdysiu.

Dar nejok, dar sustok, dar saulutė teka.
Aš girdėjau, aš girdėjau, ką motulė šneka.

Žada mane, žada mane už bernelio leisti.
Aš bernelį tai mylėsiu, už jo ištekėsiu.

Per tris dienas, per tris naktis pataluos laikysiu.
O ketvirtą, o ketvirtą vynu pagirdysiu.

Daug, daug dainelių, mieloji sese,
Tau padainuoti seniai žadu.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų. (2x2 k.)

Eik šen, sesute, duok baltą ranką,
Pakelk, mieloji, melsvas akis.
Aš tau priminsiu tėvynę brangią,
Priminsiu tylias, ramias naktis.

Kartu užaugom, kartu pražydom,
Senoj bakūžėj sodžiaus gale.
Tu jaunas dienas praleidai vėjais,
Kaip rūta dygus buvai žalia.

Tave motulė dainų išmokė,
Dailiai supinti gelsvas kasas.
Mane tėvelis žagre išmokė
Derlingoj žemėj versti vagas.

Ir kai sugrįšim į tėviškėlę,
Tau padainuosiu dar daug dainų.
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia,
Toli nuo savo gimtų namų.

Daužkim daužkim bokalus

Ten, prie soboro aukštai,
Skamba vyno buteliai
Ir studentų būriai sukinėjasi.

Pried.:
Daužkim daužkim bokalus,
Drąsą žadina alus,
O studentų būriai sukinėjasi.

O šventasis Gabrys
Ant soboro besėdįs,
Visąlaik iš studentų jis juokiasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

Dievas Gabrį nubaudė,
Nuo soboro numetė,
Kam jisai iš studentų vis juokiasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

O šventasis Mikita
Gavo nosin su plyta,
Kam jisai iš studenčių vis juokiasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

Ten, ant kalno, dideli
Stovi rūmai KPI,
Ir studentų būriai sukinėjasi.

Pried.: Daužkim daužkim bokalus...

Saulė spindinčią galvą kelia, dvelkia vėjas neramus
Ir į tolimąjį kelią šiandien jis vilioja mus.
Kur kelionė, ten daina, ten jaunystės šypsena,
O būry gerų draugų bus visiems labai smagu.

Tyliai snaudžia eglynėlis žalio ežero pakrašty
Ir vilioja mus prikėlęs giedras nerimas širdy.

Debesėli, debesėli, kur tu mus vedi,
Gal tu ilgesį, gal meilę, gal dainas žadi?
Tu palauki, tu palauki, neskubėk
Ir į tolį, mus palikęs nepabėk.

Žalias, žalias eglynėlis ir vanduo gaivus
Dar tik kviečia kurti laužą, pailsėti mus
Lig vėlumos mūsų dainos skambės,
O rytoj į kelionę jos ir vėl palydės.

Nuo rasos apsunkę smilgos dvelkia pievos medumi,
Ir beržai kažko dar ilgis ryto tolin žvelgdami.
Kur kelionė, ten daina, ten jaunystės šypsena,
O būry gerų draugų bus visiems labai smagu.
DIEVUI TAU - TĖVYNE IR ŽMONIJAI
Pirmosios Akademikų skautų stovyklos daina

Dievui, Tau - tėvyne ir žmonijai
Skiriam visą meilę mūs širdžių.
Mes teturim mokslą ir jaunystę
Esam skautai be savų miškų.

Ten kai mes laisvais keliais žyguosim,
Mus lydės paukšteliai su daina.
O kai mes žygiuodami dainuosim
Su mumis dainuos ir Lietuva! 2x2 k.

Mūsų mintys lekia baltu vyčiu,
O krūtinę puošia lelija.
Dainą jauno ilgesio supintą
Teišgirs kilnioji žmonija.

Ten kai mes…

Dieną tą kai močios vėl šypsosis,
Mes sugrįšim tėviškės paguost;
Jai pakelti palenktą jos galvą
Mūsų darbo vainiku papuošt!

Ten kai mes…

Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Juk neužmigsim, vis tiek neužmigsime.
Šitokį vakarą, šitokį lietų
Kaipgi paliksim, kaipgi paliksim?
Reikia draugą turėti,
Būtinai reik turėti
Nors vienintelį draugą,
Kad galėtum tikėti,
Kad galėtum mylėti,
Kad galėtum išsaugoti,
Kad galėtum ištarti:
- Tu man vis dėlto draugas.
Tu neišdrįsi manęs palydėti,
Aš neišdrįsiu tavęs paprašyti.
Dar neišeikime, dar pastovėkime,
Kol nenustos taip beprotiškai lyti.

Lašas po lašo tą lietų surinksime,
Veidus nuprausim tame lietuje.
Niekas nekaltins, jei išsiskirsime,
Niekas neteis, jei liksim drauge.

Nors mes kartu ir buvom neilgai,
Draugystės laužas degs mums amžinai.
Kiek draugų, kiek naujų veidų,
Žydra banga, saulė raudona.

Ir oš vėl čia jūra paslapčia,
Dainuos kiti, saulę leisdami.
Mūs nebus, liks tik ši daina,
Žydra banga, saulė raudona.

Aš be tavęs kaip jūra be bangų,
Aš be tavęs kaip paukštis be sparnų.
Neišeik, prašau, bus labai sunku,
Juk tu žinai - aš tave myliu.

Dukrele slugele, kas kamaroj braška? (2 k.)
Motule širdele, katins pelį pjaun. (2 k.)

Dukrele slugele, kodėl tokia balta?
Motule širdele, baltą sūrį valg.

Kad sūrį valgytai, tai tokia nebūtai.
Motule širdele, labai kietas buv.

Dukrele slugele, kodėl tokia stora?
Motule širdele, žalius žirnius valg.

Kad žirnius valgytai, tai tokia nebūtai.
Motule širdele - išbrinko.

Dukrele slugele, gal daktaro reikia?
Motule širdele, gal reiktų.

Daktaras ant kiemo - vaikelis ant rankų.
Motule širdele - stebuklai.

Du gaideliai, du gaideliai
Baltus žirnius kūlė.
Dvi vištelės, Dvi vištelės
Į malūną vežė .2x2 K.
Ožys malė, ožys malė,
Ožka pikliavojo,
O ši trečia ožkytėlė
Miltus nusijojo.

Musė maišė, musė maišė,
Uodas vandens nešė.
Saulė virė, Saulė virė,
Mėnesėlis kepė.

O mes valgėm, o mes valgėm
Gardžią žirnių košę,
Susisėdę apie stalą,
Kėdėj atsilošę.

Gied' gaidelis kaka-ryko
O vištelė kvaksi,
Uodas zirsia, musė kanda,
Oželiukai trepsi.

Kiek daug gražių dainų,
Bet gražiausios mano tėviškėj.
Su daina aš gyvenu:
Koks gi tu dzūkas be dainos?
Vieškelio vingiuos supas berželiai,
Šypsosi saulė danguje.
Mes esam dzūkai, girių karaliai.
O Karalienė - Dzūkija!
Kiek daug žalių girių,
Bet žaliausios mano tėviškėj.
Girios oš, girios žaliuos,
Kur aš gyvenčiau, jei ne jos!

Kiek daug gerų žmonių,
Bet geriausi mano tėviškėj.
Dzūkas paguos, ranką paduos,
Dzūkas tau širdį atiduos.

Eisim, broleliai, namo, namo,
Jaunieji broleliai, namo, namo.

Rasim tėvulį belaukiantį,
Rankoj dirželį belaikantį.

Eisim, sesulės, namo, namo,
Jaunosios sesulės, namo, namo.

Rasim motulę belaukiančią,
Rankoj rykštelę belaikančią.

Eisva musu abudu (2 k.)
Žaliojon giružėn abudu. (2 k.)

Kirsva musu abudu
Žaliąsias liepužes abudu.

Pjausva mudu abudu
Plonąsias lentužes abudu.

Darysva mudu abudu
Naująją lovužę abudu.

Klosva mudu abudu
Baltąją paklodę abudu.

Gulsva mudu abudu
Naujojon lovužėn abudu.

Darysva mudu abudu
Naująją vygužę abudu.

Vygiuosva mudu abudu
Mažajį vaikužį abudu.

Ėjau aš per gatvę labai plačią
Susitaręs sutikti savo marčią
Priėjęs prie sudaužyto lango
Netyčia užlipau aš ant stiklų

Atėjo pas mane vienas draugas
Plonas ir kūdas kaip koks šiaudas
Priėjęs prie mano radiogramos
Netyčia jis sudaužė plokšteles

Nustojo lyti taip atrodo
Saulė vėl jau pasirodo
Bet lietsargio aš nepakavosiu
Gal netyčia vėl pradės tik lyt

Buvau aš vakar diskotekėj
Žmonės nešoko, jie tik lėkė
Orkestras grojo na-na-hai-a
Netyčia ant grindų aš paslydau

Ėjau pieva, tokia žalia pieva,
Už to kupsto užkliuvau, užkliuvau,
Pakėliau galvą, tą sunkią galvą,
Gėlėms tariau:

- Einam, gėlės, su manim išgert!
Pasigėrus apsiverkt, apsiverkt.
Gal kada nors suklupsite ir jūs
Taip, kaip šiandien aš.

Ėjau mišku, tokiu tamsiu mišku,
Už to kelmo užkliuvau, užkliuvau.
Pakėliau galvą, tą sunkią galvą,
Medžiams tariau:

- Einam, medžiai, su manim išgert!
Pasigėrus apsiverkt, apsiverkt.
Gal kada nors suklupsite ir jūs
Taip, kaip šiandien aš.

Parėjau namo, uždariau duris,
Už to slenksčio užkliuvau, užkliuvau.
Pakėliau galvą, tą sunkią galvą,
Žmonėms tariau:

- Einam, žmonės, su manim išgert!
Pasigėrus apsiverkt, apsiverkt.
Gal kada nors suklupsite ir jūs
Taip, kaip šiandien aš.

Ėjo senis lauko arti,
Pasiėmęs pypkę karčią.
Oi lylia, oi lylia (3 k.)
Dainuok linksmai.
Ėjo senis tuo keleliu,
Dėjo pypkę ant kelmelio.

Ėjo boba tuo keleliu,
Rado pypkę ant kelmelio.

Ei tu, boba, nekvailioki,
Mano pypkę atiduoki.

Mano pypkė kukavinė,
O cibukas misinginis.

Suraizgyta, sumazgyta -
Kur aš gausiu tokią kitą.

Jei dainuosim iš natų,
Tai išmoksim daug dainų.
Sol do la fa mi do re
Sol do la si do re do.

DO - tai saulė danguje,
RE - švelnus jos spindulys,
MI - tai rytmečio žara,
FA - tyra svajų šalis,
SOL - tai vyturio daina,
LA - dangaus žydra šviesa,
SI - ji ilgesio pilna,

Štai ir baigėsi gama.
Kartokim...

Do mi mi, mi sol sol,
Re fa fa, la si si.

Gaudeamus igitur, iuvenes dum sumus! (2 k.)
Post iucundam iuventutem,
Post molestam senectutem
Nos habebit humus. (2 k.)

Vita nostra brevis est, brevi finietur;
Venit mors velociter,
Rapit nos atrociter,
Nemini parcetur.

Vivat academia, vivant professores!
Vivat Rector et Prorector,
Quivis noster est protector,
Et omnes collegae.

Vivat et res publica, et qui illam regit!
Vivat nostra civitas,
Maecenatum caritas,
Quae nos hic protegit!

Vivant omnes virgines, faciles formosae!
Vivant et mulieres,
Tenerae, amabiles,
Bonae, laboriosae!

Jei nori tu iš tikro pasiekt svajonę savo -
Geltonas kelias veda keliaut ir nugalėt.
Duok, mielas drauge, ranką - kartu smagiau keliauti,
Kartu kliūtis įveiksim, kol kelias pasibaigs.

Reikia proto Šiaudinei Kaliausei,
Geležiniam Medkirčiui - širdies,
Nori būt drąsus Bailusis Liūtas,
Ir mergaitė ieško namų.

Geltonų plytų kelias kiekvienam nutiestas
Į svajonių miestą, kur smaragdai žėri.
Eiki juo, nesustoki, kelio galą priėjęs
Tu draugus pažinsi, kur smaragdai žėri.

Paspausim viens kitam rankas
Ir išsiskirsim.
Ir išsiskirsim gan ilgam,
Bet neužmiršim:
Kad gėlės nuvysta,
Marmuras sudūžta,
Bet tikra draugystė
Niekada nežūsta...
Šalu lalu lalu la la
Šalu lalu lalu la
Naujus draugus tu susitiksi,
Bet mūsų neužmiršk,
Bet mūsų niekad neužmiršk,
Ir visąlaik atmink:
Kad ...

Giedu dainelę, savo giesmelę
Apie rūpesčius, vargelius.
Lietuvos krašto, ne tiek iš rašto,
Giedu senųjų žodelius.

Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų
Kalnai ir maži kalneliai.
Tenai Lietuva per amžius buvo,
Kaip sako mūsų seneliai.

Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
Kasdien lietuviai iš seno.
Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
Ten, kur lietuviai gyveno.

Ant piliakalnių, ant smėliakalnių
Ąžuolai švęsti kerojo.
Ir tie dievaičiai, kuriuos žemaičiai,
Kuriuos lietuviai turėjo.

Gražių dainelių daug girdėjau
Tyliuoju vakaro laiku, (2x2 k.)
Bet kai į tolį jas lydėjau,
Nebuvo liūdna nei graudu. (2x2 k.)

Tik vieną dainą vakarinę
Širdis pamilo taip karštai.
Ir neberimsta, kol Aušrinę
Užmerkia brėkšdami rytai.

Gaili ji buvo kaip gegutės
Graudingos raudos tylumoj,
Graži kaip čiulbesiai lakštutės
Žaliam gojely sutemoj.

Aidužiai blaškėsi ir gaudė,
Ir žemė klausė jos maldos,
Ir vakarai, slapta nuraudę,
Taip nežėrėjo niekados.

Greitai, greitai laikas bėga
Gražių svajonių ir sapnų,
Miške balsas nuskambėjo,
Ir tiktai aidas girdis jo. (2x2 k.)

Greitai, greitai išvažiuosiu,
Paliksiu tave amžinai,
Gal daugiau jau nebegrįšiu -
Užmiršk, užmiršk, užmiršk, prašau.

Užmiršk, be keršto be piktumo,
Užmiršk praėjusius laikus.
Užmiršk, kad aš tave mylėjau,
Užmiršk, užmiršk, užmiršk, prašau.

Aš paslaptauti nemokėjau
Ir atviros širdies buvau,
Bet tavo būti negalėjau,
Atleisk, atleisk, atleisk, prašau.

Griežle, griežlele, mano mylima, mano mylima,
Į papartyną neviliok manęs, neviliok manęs.
Apynėliu apie kaklą vyniokis
Su griežle, su griežle, su griežlele. (2x2 k.)

Griežle, griežlele, mano mylima, mano mylima,
Dainuok dainelę rytą vakarą, rytą vakarą.
Ir susitiko susipynė mūsų širdys
Su griežle, su griežle, su griežlele.

Griežle, griežlele, mano mylima, mano mylima,
Į papartyną nusivesk mane, nusivesk mane.
Ten per dienelę suksim mes savo lizdelį
Su griežle, su griežle, su griežlele.

Visi drauge, visi kartu
Ne vieną vakarą, ne vieną dieną
Dalijomės džiaugsmu, skausmu
Ne vieną vasarą, ne vieną žiemą.
Kartu, vėl visi kartu,
Dainuosime „Ilgiausių metų“. (2x2 k.)
Minutės bėgs, daina nutrūks,
Ir mes paliksim šitą salę.
Už šitos salės durų slenksčio
Paliksime širdies dalelę.

Ir po žeme
Yra alaus,
Yra alaus
NatūrAlaus.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Tarp savo draugų.

Ir po žeme
Yra draugų,
Yra draugų,
Su jais smagu.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Tarp savo draugų.

Ir po žeme
Nėra mergų,
Nėra mergų,
Be jų ramu.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Be savo mergų.

Ir po žeme
Yra sliekų,
Yra sliekų
Labai skanių.

Tad nebijoki
Numirti tu
Ir gerti alų
Tarp savo sliekų.

Išeinu, palieku tave, nepyk,
Išeinu, palieku tave, atleisk.

Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Nes nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.

Norėjau atnešti Tau
Iš pievų, iš pievų laukinių bičių medaus.

Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai sniegas,
Nežinai, kas tai lietus,
Bet nežinojau, kad tu nežinai, kas tai pievos,
Nežinai, kas tai bičių medus.

Gal kada nors suprasi tu, ką norėjau tau pasakyt tada,
Gal kada nors suprasi tu, kad be pievų nebus medaus.

Ir gal tada
Vėl sugrįšiu aš,
Už lango vėl lis lietus,
Ir gal tada vėl bitės neš
Auksinį medų mums.

Aš sėdėjau ant didelio kalno
Lyg senas kelmas, apgaubtas rūku.
Ir visas žydintis kvapnus pasaulis
Miegojo nutviekstas žvaigždžių.
Mmm mmmmm mmmmmmm...
Pakalnėje žiogai dainavo
Ir tarakonai kėlė vestuves.
Visi svečiai garbingi suvažiavo
Į šitas iškilmes didžias.

Ten su plaštakėm dūko vėjas
Ir upėm liejosi midus.
Pametę galvas tarakonai šėlo
Gal kokius ištisus metus.
Oooo išėjau iš proto į žalias lankas,
Oooo išėjau iš proto, kas atgal parves?
O tu sėdėjai ant kito kalno
Pačiam pasaulio pakrašty viena.
Tas liūdnas vakaras tavęs pagailo
Ir kalnu pavertė mane.

Išėjo tėvelis į mišką,
Išėjo motinėlė į mišką,
Išėjo tėvelis, išėjo motinėlė,
Išėjo visi vaikai į mišką. (2x2 k.)

Pamatė tėvelis pelėdą,
Pamatė motinėlė pelėdą...

Nušovė tėvelis pelėdą,
Nušovė motinėlė pelėdą...

Parnešė tėvelis pelėdą,
Parnešė motinėlė pelėdą...

Nupešė tėvelis pelėdą,
Nupešė motinėlė pelėdą...

Iškepė tėvelis pelėdą,
Iškepė motinėlė pelėdą...

Suvalgė tėvelis pelėdą,
Suvalgė motinėlė pelėdą...

Išgalvojau lietų, išgalvojau giedrą,
Išgalvojau jūrą ir kai ką daugiau,
Išgalvoti paukščiai retkarčiais pagieda
Išgalvotą giesmę, ir gyvent smagiau.

Išgalvojau viską, ko esu netekęs,
Kelią, gražią viltį ir kai ką daugiau.
Man ilgai šypsosis išgalvotos akys,
Išgalvotos lūpos, ir gyvent smagiau.

O kai nebeliks tikėjimo nė lašo,
Ir kančia į kūną tyliai įsibraus,
Išgalvosiu viltį, kad ir labai mažą,
Bet ir vėl gyventi bus, žinok, smagiau.

Tu padainuok, šaunus bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų,
O tau pritars javai nunokę
Ir senas gluosnis prie namų.

Neliūsk jei tyli, jei nemyli,
Graži gėlė ne tik rūta...
Jei tavo širdį ji apvylė,
Ne tavo daliai ji skirta.

Geriau pašvilpauki, bernioke,
Iš Suvalkijos lygumų...
Tik tu ir vėjas šitaip moka
Pašvilpaut tyliai prie namų.

Ant klevo gonkų saulė tviska,
Gražu darželyje sesers,
Tu padainuok, berniok išblyškęs,
Sesuo ir vėjas tau pritars...

Grįžtu namo. Kol saulė dar nenusileido -
Kol dar matau šešėlį savo kelyje,
Nenusibrauksiu prakaito sūraus nuo veido
Ir nebandysiu atsidust pakelėje. (2x2 k.)

Padėk man, Viešpatie, nesibijot pavojų,
Neieškau dvasiai poilsio, kūnui - atgaivos,
Kelionė tolima, o aš labai vėluoju -
Greičiau į Lietuvą! Aš pasiilgau Lietuvos.

Greičiau į tėviškę - į savo meilės kraštą -
Ten mano Kryžių kalnas, vyturio dangus.
Ten skamba žodis kaip giesmė, kaip Šventas Raštas -
Į laisvą Lietuvą šiandieną aš grįžtu.
Į RYGĄ, Į RYGĄ!
Kur tos jaunos mergos dings? (2 k.)
Į Rygą, į Rygą, į cukierkų fabriką. (2 k.)

Kur tie jauni bernai dings?
Į Rygą, į Rygą, į arielkos fabriką.

Kur tos senos bobos dings?
Į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką.

Kur tie seni diedai dings?
Į Rygą, į Rygą, į tabokos fabriką.

Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vieversių.
Ten prakaitas aplieja žmones
Prie vasaros sunkių darbų,
Ir prastas parėdas marškonis
Apdengia sąnarius visų.
Bet tave meiliai pavaišina,
Kai tik nueisi į svečius, -
Ten tave myli valgydina,
Kiek tik daleidžia išteklius.
Ir grakščios tos šalies merginos
Ten žydi vis konopuikiau...
Šalis ta L i e t u v a vadinas.
Bet aš - neilgai ten buvau...
Atsimenu, kada į guolį
Saulutę prašo vakarai
Ir gieda lietuviai varguoliai,
Nes pabaigti dienos darbai...
Kaip tąsyk mergos veidą skaistų
Prie rūtų lenkia kvepiančių,
Dainuodamos jas meliai laisto,
Lelijų skinas žydinčių...
Atsimenu, kaip vakars šiltas
Po vasaros kaitrios dienos
Ir oras, ramumu išpiltas,
Nenoroms traukia prie dainos...
Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia,
Ir užgirdėt toli toli...
Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia,
Bet pats užmigti negali...
Kaip upės vandens, mislys teka,
Idėjos reiškiasi galvoj;
Gamta su tavim, rodos, šneka;
„Gražu, gražu mūs Lietuvoj...“
O tėviške! Koks mielas kraštas,
Kurio taip netekau ūmai, -
To neišreikš nė vienas raštas,
Tą pasakys vieni jausmai…

III Tautinės stovyklos daina 1948 m.

Juokiasi saulė ir džiūgauja girios,
Skamba jaunatviška skautų daina;
Skelbti brolybės j dangų pakyla
Blaškoma vėjo žalia vėliava!

Vė­jas skun­dą, vė­jas skun­dą (2 k.)
Vėjas iš rytų atneša į mus,
Skundą Panemunės vienišų šilų,
Vėjas vakarų teneša aidus
Tautinės stovyklos skautiškų dainų.

Daugelį metų šią vėliavą nešė
Žemėj savoj Lietuvos skautija.
Dievo, Tėvynės ir Artimo žygiui
Stojom atgimę kietoj tremtyje.

Vė­jas skun­dą…

Broliška meilė jėgų tepriduoda,
Viltį težadina laužo liepsna.
Skautai klajūnai sugrįš iš pasaulio,
Nemuno slėniuos skambės jų daina!

Vė­jas skun­dą…

Aš, toks vienišas jaunas jūreivis,
Mindau svetimo uosto gatves,
Ieškau knaipės, kur gaučiau išgerti,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs. (2 k.)

Aš rūkau tiktai stiprią taboką,
Nesvarbu man, prie ko tai prives,
Mano laimė man sukelia juoką,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Štai tos durys, kur įpila vyno,
Kur dainuoja ir daužo taures.
Aš taip pat su visais jas daužysiu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Įeinu, tas duris atidaręs,
Ir, nužvelgęs visas merginas,
Atsisėdu į kampą prie stalo,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Kai viena tų merginų prieina,
Pajuntu jos aistringas rankas,
Dar įsipilu vyno į taurę,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Ji paklausia: „Ko ieškai čia, broli?
Negi tau taip negaila savęs?“
Atsakau jai, kad nieko nenoriu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Ji pasiūlo išeit pasivaikščiot,
Aš žinau, kur mane ji nuves.
Sutinku, nors gal to ir nereikia,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Tai jau buvo gal tūkstantį kartų,
Ji man taria: „Aš noriu tavęs.“
Aš jai pinigus duodu iš anksto,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Atsibudęs pro viešbučio langą
Pamatau savo laivo bures,
Išeinu neištaręs nė žodžio,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Aš, toks vienišas jaunas jūreivis,
Mindau saulėtas Nidos gatves,
Nežinau, ar kada čia sugrįšiu,
Nes niekad nieks nemylėjo manęs.

Kai aš numirsiu, mane pakaskit
Po didele alaus bačka,
Kad bačkos kraną atsisukęs
Alutį maukčiau kaip šuva.

Jūs man varpais neskambaliokit,
Aš šito jūsų beprašau.
Verčiau bokalais pamojuokit,
Tai šimtą kartų bus geriau.

Jūs mano kapą apsodinkit
Aukščiausios rūšies tabaku,
O vietoj kryžiaus pastatykit
Pypkutę riestu cibuku.

Ant mano kapo nerašykit,
Kada gimiau, kada miriau.
Ant mano kapo parašykit -
Alutį maukdamas miriau.
KAI AŠ NUMIRSIU (ŽYGEIVIŲ)
Mieli draugai, kai aš numirsiu,
O žmonės sako, kad jau greit,
Kuprinę, kirvį jums paliksiu
Ir juodą katilą drauge.

Jūs man varpais neskambaliokit,
Aš jūsų šito neprašau,
Geriau „Laurenciją“ sušokit -
Tai šimtą kartų bus geriau.

Jūs man parinkit kapui vietą
Ant aukšto kalno, po egle,
Kad aš matyčiau laužo liepsną
Ir košę verdant katile.

Jūs ant paminklo nerašykit,
Kelintais metais aš gimiau,
Tiktai tris žodžius užrašykit,
Kad bekeliaudamas žuvau.

Kai aš turėjau
Šyvų kumelį,
Kas dienų jojau
Un tų panelį.
Oi ly lia ly lia,
Oi ly lia lia lia,
Kas dienų jojau
Un tų panelį.
O ta šyvoji,
Kad ją kur griausmas,
Tvorų išspyrė,
Rūtas sugraužė.

Kumela bėga,
Net balos teška,
Mano panytė
Batvinius raško.

Sijonas trumpas,
Vos ligi kelių,
Veidas raukšlėtas,
Pilnas dulkelių.

Mano kumelė
Vos ją pamatė,
Ausis pastatė,
Kojas pakratė.

Kai aš turėsiu,
Kitų kumelį,
Daugiau nebjosiu,
Un tų panelį.

Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad nebetelpam mes į tą laivą.
Kur dalijomės duona ir saule
Ir toks didelis buvo pasaulis. (2x2 k.)

Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad nebetelpam mes į tą laivą,
Ir mamas visa galva praaugę -
Mes jau tapom beveik suaugę.

Kaip gaila, kaip gaila, kaip gaila,
Kad išaugome mes iš to laivo,
Kur galėjome nors truputį,
Nors trumpam savimi pabūti.

Man vasarą miške patinka:
Ten daug visokių kirmėlių,
Ilgų gyvačių čia nestinga
Anei gražuolių siurbėlių.

Štai šerno viduriai išvirtę,
Ten raitosi riebus žaltys,
Ir klaidžioja tarytum girtas
Medžioklio sužeistas lokys.
Kaip gražu miške, cho cho!
Vasaros laike, cho cho!
Paslaptinga, ilgu čia.
Jei jam pakliūsi, drauge mielas,
Tave jis dailiai sudraskys,
Ir pagiedos už tavo sielą
Lakštingala galvažudys.

Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj,
Raudonos, kad pravirkt gali, -
Rasa ten laša nuo lelijų -
Lyg dalgio ašmenys - gaili.

Ir pjauna širdį tarsi dobilą
Lig gyvuonies, lig pašaknų,
O vakarais kažko taip tolima,
Kažko nėra, kažko nėra - lyg artimų.

Kokia tyla gyvybėn smelkias
Kasdienio židinio ugnim!
Tokia daina, kad užsimerkia
Dainuodami - lyg mirdami!

Lig pašaknų ten pjauna širdį,
Ten teka vandenys liūdnai,
Ir dulkės vieškelių dar šiltos -
Tarsi sodybų pelenai.

Ant kalėdinės eglutės
Supas raibosios gegutės,
Nežinia, ką jos kukuoja,
Nežinia, ką iškukuos,
Šakomis keliauja voras,
Nuo žvakučių vaškas laša,
Tyška vaškas ant stalelio
Su vokais neatplėštais.

Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Stebuklingą vėrinėlį
Aršibaldo vaizdinių.
Kaip per ledą bėga pelės,
Kaip klastingai žybsi akys,
O už lango mėnuo dega,
Rūksta kraterių anga.

Į mane pro lango plyšį
Žvelgia dulkinas praeivis,
Ir per telefono kriauklę
Gaudžiant jūrą išgirstu.
Pasigirsta moters juokas,
Bet staiga garsai nutyla,
Ir iš radijo antenos
Kalas pamažu kulka.

Pakabinkit, pakabinkit
Neramios tylos girliandą,
Sprangią naikintuvų tylą,
Užrakintą po žeme.
Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės,
Sprangią naikintuvų tylą,
Užrakintą po žeme.

Kai nuo antkapių pakyla
Tarsi sielos baltos varnos,
Kyla rankos atsigniaužę
Jau apaugusios žieve.
Ant tų rankų krenta sniegas,
Pelenų šviesumo sniegas,
Šaltas sniegas, kuris byra
Iš akiduobių tuščių.

Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Baltą baltą nosinaitę
Nusišluostyti akims.
Pakabinkit, pakabinkit
Ant kalėdinės eglutės
Baltą baltą nosinaitę
Nusišluostyti akims.

Kalėdų naktį tylią tavęs vienos aš laukiu,
Už lango eglės žilos, danguj pabertas auksas.
Kalėdų naktį tylią, kai sklinda žvakių kvapas,
Duris praverk nebyliai, ir pasakyk man: „Labas“.
Tą naktį, tą naktį, tą naktį,
Kai sniegas už lango žibės,
Aš noriu, kad tu man uždegtum
Žvakutę mano širdies.
Žinau kad ateisi, aš tavo žingsnių laukiu,
Ledinės gėlės skleisis, žvaigždė įkris į plaukus.
Kalėdų naktį šviesią sidabro varpas gaus,
Ir taip sulauksim dviese vidurnakčio gilaus.

Seniai seniai
Mus sužavėjo kalnai,
Ir žiemą, vasarą
Keliaujam mes tenai.
Kalnai, kalnai,
Kas jūsų grožį apsakyti gali,
Šaukia toliai mėlyni kalnų
Palypėt lyg debesų.
Greičiau, greičiau
Ateitų ta diena,
Kada kalnai
Atsiduria šalia.

Seniai, seniai
Mus žavi tie kalnai,
Taiga, miškų takai
Sapnuojasi dažnai.

Kai tykus vakaras ateina,
Saulutė leidžias už kalnų,
Ir tolumoj nakties padangėj
Sumirga tūkstančiai žvaigždžių.
Kalnuos dainuoja rageliai uli uli jo
Ir žydi gėlės tenai kalnuos. (2x2 k.)
Kai saulė rytmetį pakyla,
Žibutės rymo pakely,
Ir piemenaitės bandą gena
Tenai toli toli toli.

Tada aš vėl tavęs ilgiuosi
Ir laukiu žydinčiam sode,
O akys skęsta tolumoje:
Gal pamatysiu aš tave.
KAM PASTATEI AUKŠTĄ SVIRNĄ?
Kam pastatei aukštą svirną,
Kam atvedei ristą žirgą,
Kam paklojai šalavijų lovą? (2 k.)

Tau pastačiau aukštą svirną,
Tau atvedžiau ristą žirgą,
Tau paklojau šalavijų lovą.

Man nereikia aukšto svirno,
Man nereikia risto žirgo,
Man nereikia šalavijų lovos.

Aukštam kalne aš gulėsiu,
Tėvą motiną mylėsiu,
Man nereikia šalavijų lovos.

Čiūčia liūlia, mik, vaikeli, šilko pataluos,
Čiūčia liūlia, karalių pasaką sapnuok.
Čiūčia liūlia, mik, vaikeli, merki akeles,
Čiūčia liūlia, sapne skaičiuoki žvaigždeles.

Kai tik vaikelis liūlia liūlia,
Kai tik užmiega jis ramiai,
Ar saulė šypsos, ar mėnulis,
Mes galim šokt ir dūkt linksmai.
Kai tik vaikelis liūlia liūlia,
Kai tik užmiega jis ramiai,
Ar saulė šypsos, ar mėnulis,
Mes galim šokt ir dūkt linksmai

Mes kasdien išeinam į karą,
Mes nežinom, kuo džiaugtis, kuo ne.
Visi norim virš saulės pakilti,
Kai aplink be sparnų dauguma.

Nebuvai tu šalia, kai reikėjo
Savo tikslą ir garbę apgint.
Tu plaukei pasroviui, mes prieš vėją,
Ėjom viską užmiršę mirt. (2x2 k.)

Kas mums trukdo, mes jaučiam ir žinom,
Jaučiam dėmesį savo vardan.
Tik nedrįstam akių pakelti,
Pasakyti: „Ne draugas tu man“.

Mūsų kelias per kalnus ir jūrą,
Baltai juodas jis, juodai baltas.
Tu žinai, jame vietos nebūna
Tam, kuris kažkuo kaltas.

Kas mums trukdo, mes jaučiam ir žinom,
Jaučiam dėmesį savo vardan.
Tik nedrįstam akių pakelti,
Pasakyti: „Ne draugas tu man“.
KAS TEN VAIKŠČIOJO?
Kas ten po mano sodelį vaikščiojo? (2 k.)
Cykiai po mažu uliavoj(o). (2 k.)

Gal tėvelis bitelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano svirnelį vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal motulė drobelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano stainelį vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal brolelis žirgelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano darželį vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal sesulė rūtelių dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Kas ten po mano laukelius vaikščiojo?
Cykiai po mažu uliavoj(o).

Gal man Dievulis rugelius dabojo,
Cykiai po mažu uliavoj(o).